aš seniai nežiūrėjau į šulinį
ir seniai nemačiau savo atvaizdo
palydovinę nuotrauką atsiunčiu
ar matai mane pievoje gulintį
pažiūrėk tupi žiogas ant antakio
aš be batų kepurės ir požiūro
artumos nebeliko nei požymio
nebeperprantu mudviejų sąntykių
nors atsiųsk elektroninę šypseną
mes viens kito bangas nustatytume
metas tinkamas kad apmąstytume
kaip iš giliojo šulinio lipsime
kaip atkursime tai ką praradome
kaip kadais susikibsime rankomis
virtualų bendravimą renkamės
ir vis žadame
žadame
žadame