Tykus

1
Tykus

Neturiu žvaigždės, kuri valdytų gyvenimą,
Nes pats sprendžiu, kur sukti – į gėrį, ar į blogį.
Bet pripažystu, kad grįną, suvoktą pasirinkimą
Padaryti nelengva, nes kultūra, įpročiai perimti –

Nesuvokiant jų kilmės, iškraipo supratimą.
Tykus protas, siekinatis tiesos, gėrio
Gali peržiūrėti ir pasverti. Laimingas – tokį likimą
Pažinęs. Sunku apibrėžti priežastis, kurios

Lemia objektyvų požiūrį. Sunku pakeisti
Prietarais išpurvintas akis. Bet įmanoma.
Gal būt tai yra tikslas. Žaisti
Malonu, bet metas – suaugti. Menamą

Įsivaizduojamą idilę paviersti tikra.
Kantriai dirbk, galimyė pasikeisti visada yra.

2
Tyki

Krenta plaukai ir sniegas,
Užpildo žemumas ašaros.
Tyki butybė iriasi per bangas,
Ieškodama... tikiu, kad suras.

Kokia ji nuostabi. Net neieškosiu
Jei aprašymo. Nusišypsosiu
Praeinančiai laimei. Susikaupia
Krituliai, tada plaukia,

Bet tai ne skausmo išraiška,
Tai valosi sulinkusi siela.
Išnėręs apžiūri gimusią ranką,
Tykūs vandenys atnaujino mielą

Pasaulį akei sudirgusiai.
O, kaip protingai sumanyta, puikiai.

3
Ramus

Šis žmogus kaip upė,
O jo kūnas, kaip upės vaga.
Jis ramus ir gyvenimo tėkmė
Atspindi tai ką gali jo galva.

Kas įtakoja tėkmę,
Vandenys ar krantai?
Man šis klausymas sudėtingas, tarkime
Kad kada nors atsakysime jaunai kartai -

Ką reiškia valia ir likimas.
Ramus veidas stebi spektaklį.
Tragikomedija vystosi, žaidimas
Smagus ir sunkus. Amžiną variklį

Stumia skruzdėliukai, žūdami po ratais.
Nebaisu. Priprato, nes išmintis atėjo su metais.

4
Rami

Rami upė pasipuošė stora ledo pluta.
Vandens paukščiai nuliūdę pasitraukė.
Žuvelės dusdamos laukė, kol šilta
Pavasario tėkmė atvers vartus. Laukė

Visi, kad sunku. O tu rami
Kaip upė. Gal gyvybė blėsta?
Ne, tu lauki, kol šilti
Žodžiai sušyldys, paliesta

Suliepsnosi.
Virpesį,
Baimingai myėdama prižastį.
Išsilies vanduo nešdamas gyvastį.

Kukliems,
Žemiems.

5
Meniškas

Meniškai papuošė smegenų žievę,
Įspausdamas tarp vingių mintis.
Pabudę skuba, dar mąstantys, nežuvę
Kankinasi su knygomis, kūrena viltį -

Išlikti ir „ten“ atgimti.
Daugelis žūsta, gal dėl to, kad peilis
Ar kulka sdrumstė prganų rimtį,
Gal nusikaltimai, lakios – naivios vaizduotės pilis

Suresta, kaip kalėjimas įkalino asmenį?
Klusdamas nesugebėjo suprasti, kur loginė
Duobė į kurią įkrito. Protas čiupo svarmenį
Ir nuskendo, nes logika neatspindi... Tikrovė

Čia pat, bet tuo pačiu metu, iš esmės, nepažini.
Dabar sutemų metas, bet netrukus bus diena šviesi.

6
Meniška

Gražiai, išradingai sudėliojo
Organus. Įstatė išnirusius,
Nes gimdama užsimojo
Pakerėti pasaulį. Mirusius

Pamiršę, užkariautojai pakilo
Iš patalų. Prieš akis
Nepakartojama žmogaus dalis, atskilo
Ir braido po pievas; vis

Grožisi meniška aplinka.
Kol džiagsmas klesti ir neapakina
Abejonės, reikia mokytis ir mokinti,
Gal sustiprės ir sugebės apginti

Save ir visą pasaulį.
Padaryti tai, ji gali.