Aš tikiu...

Kažkur pasauly durys sutrinksėjo,
Pasijutau esąs Visatos vidury, -
Tai Dievas į mane akimirkai įėjo
Ir užsidarė savo kambary.

O būta taip: atlikęs atgailą ėmiau Komuniją
Ir burna pajutau Jo nemirtingą kūną,
Taip su Dievu aš sudariau stipriausią uniją,
Lai toji unija palaiminta tebūna!

Tavęs maldauju: Viešpatie, suteik Ramybę,
Nenusidėsiu Tau! Ir dar prašau:
Pašalink geismą jaust didybę,
Nes man nuo to tiktai blogiau.

O! Jau jaučiu – ateina laikas,
Kai, Kristau, vėl mane mylėsi
Ir saugosi kaip mažą mažą vaiką, -
Aš kantriai nešiu savo kryžių bei tylėsiu.

Juk tik kantrybė ištvermę pagimdo,
O tai apvainikuoja aukščiausia išmintis.
Mes valgysim ir gersim iš to stebuklų indo,
Kuris tik teigiamas sužadina mintis.

Ir tęsis ši Palaima amžinybę,
Nes aš tikiu Tava visagalybe!