riksmas

vėl krūpteli bedvasės mūro sienos
nuo sielos riksmo nebylaus –
„kodėl?  už ką? “.. aplink tyla.
tokia tiršta lyg drumzlinas kisielius
įtraukia tarsi pelkė
ir virš galvos jau nebėra dangaus.

vaitodamos pro šalį šliaužia dienos
ir lyg akla rūke kapstaus
kur kelias, kur brasta
kitan krantan, kur horizonto mėlis
man jis nebepasiekiamas...
skausmu iliuzijas išblyškusias dangstau.

mintim baltom tvarstau
kaip žaizdą išopėjusią dar gyvą sielą –
gal dar atgis, gal nebemaus
tik apmaudas vis graužia tarsi hienos –
paliktos viltys lyg našlaitės vienos
gyvybės niekad neatgaus
                -----------         
... bet žvilgsnis ieško, ką kadais regėjo –
tą horizonto mėlį amžino dangaus –
gal bent akies kraštu pagaus.