Pakeliui pamestas

Tikėdavau,
kad prie girių
nendrynuose
gyvendavo susivėlusios raganos
kartais iššukuodavusios gerumą --

Gulėdama
sustingusiame ramume
įsiklausydavau,
kaip kartu su apsnūdusiais gūsiais,
viršūnėmis
Jos siūbuodamos
išūkaudavo
žmonių ilgesius
besileidžiantiems vakarams…

basomis
skaudžiai
nušienautais stiebais
nubėgdavau Ten…

[vis sunkiau]
atrasdama Jas--

kai klampiuos pakraščiuos
liepsnomis kūrendavo
ore besiblaškantį nerimą.
O sijonų klostes apsikaišydamos
nesubrandintais paparčių žiedais,
pasistiebusios trypdavo
samanų kupstus,
iššaukdamos žmonių šypsnius.

Ir kaskart
bundančiais rytais
palikdavau
pasislėpusias išpuvusiose
ąžuolų drevėse
bebrandinančias savo stiprybę.

…Ten
taip nesuprastai
jos ir užsiliko
kartu su pakeliui
pamestu naivumu.