Vienam lopšy

O kas užklos,
kai tyliai nusigręš
žiūrovai nuo vitrinų?

Jei nuvalys akis –
ar atpažins tada
be grimo?

Priglauskim skruostus
prie pagalvės
vieno lopšio,

kai nusisuksiu aš
–
tu apkabink
(prašau),

net jeigu
tyliai švokšiu –

taip jūra ošia,
gal tik vėliava raudona –
kai speigo vėjas
išrikiuoja išpažinčiai:

nieko nesiruošusius,
prie tyliai nuskalauto molo.

Aš ten ateisiu
ir atversiu širdį,

tik apkabink šiąnakt,
prašau,

tegul nors taip ją
šiandien
tavo rankos
girdi.