O kas užklos,
kai tyliai nusigręš
žiūrovai nuo vitrinų?
Jei nuvalys akis –
ar atpažins tada
be grimo?
Priglauskim skruostus
prie pagalvės
vieno lopšio,
kai nusisuksiu aš
–
tu apkabink
(prašau),
net jeigu
tyliai švokšiu –
taip jūra ošia,
gal tik vėliava raudona –
kai speigo vėjas
išrikiuoja išpažinčiai:
nieko nesiruošusius,
prie tyliai nuskalauto molo.
Aš ten ateisiu
ir atversiu širdį,
tik apkabink šiąnakt,
prašau,
tegul nors taip ją
šiandien
tavo rankos
girdi.