Pagal planą 4

Vos po kelių minučių trinktelėjo priekinės keleivio durys ir priekyje jau sėdėjo Ieva.
- Labas! Neblogos 20 minučių! - nepiktai pastebėjo Ieva ir kumštelėjo beprasižiojančiam kažką sakyti Karoliui. - Sveikas, Tomai! - pasisveikino atsisukusi.
- Labas.
- Ieva! - ištiesė ranką Ugnei.
- Ugnė, - paspaudė ją Ugnė ir nusišypsojo.
- O man? - teatrališkai nuskriaustu balsu suverkšleno Tomas.
- O ko tau? - Ieva nuoširdžiai nesuprato netikėto Tomo virksmo, nors prie jo visokiausių vaidinimų jau seniai buvo pripratusi.
- Nu, o kas man ranką paspaus? - tęsė Tomas.
Ieva, žinoma, paspaudė ranką, tada pažiūrėjo į Ugnę:
- Matai, su kokiais verksniais į gamtą važiuosim? - mirktelėjo Ugnei.
- Prašau kalbėti vienaskaita, prie ko čia aš? - pasigirdo iš priekio Karolio balsas. Jis kaip tik įdėjo telefoną į laikiklį ant priekinio stiklo. - Judam? - ir, nelaukęs atsakymo, išvairavo mašiną į gatvę.
- O tai kur vis dėlto mes judam? - atsisuko į vairuotoją Ieva. - Čia kai kas žadėjo, kad bus įdomu…
- O man kątik žadėjo, kad mus skriaus… - pasigirdo iš galo pakeleivės balsas.
- Patikėk, nepatikėsi – pradėjo pasakoti Tomas, atrodo, baisiai patenkintas tokiu sąskambiu…
Kol Tomas, retkarčiais padedamas Karolio pasakojo šiandienos atradimų kelią, o Ieva labai rimtai svarstė, ar ją šitie abu eilinį kartą mausto, ar šįkart tai tikra istorija, prabėgo netolimas kelias iki Žaliosios miško.
- Čia, šitas posūkis – pabeldė į kairį galini stiklą Ugnė – prie ženklo į kairę.
Ženklas rodė į Klimbalos durpyną, esantį už 7 km. Kaip jie ir tikėjosi, visai netoli nuo namų.
- On – nen – nen- ori lė - čiau? - rizikuodama prisikąsti liežuvį, sušuko Ieva, kai didžiulis raudonas Volvo universalas nuvažiavo nuo asfaltuoto kelio į miško keliuką, kuris buvo taip išvagotas duobių, kad nepadėjo nei minkšta pakaba, nei sėdynės – mašina gerokai įsilingavo.
- Jei važiuosiu lėčiau, tai arba linguosim dar labiau, arba sustosim – atsakė vairuotojas.
- O jei greičiau? - nerimo kažkuri keleivė.
- Tada purtysimės, ir, galimai, pamesim kokią nors nereikšmingą dalį, pavyzdžiui, ratą. - atkirto Karolis, nesėkmingai stengdamasis išvengti eilinės duobės. - Taigi norit purtytis ar linguot?
- Linguot – atsakė choru keleiviai.
Vis dėlto linksmieji kalneliai netrukus baigėsi ir prasidėjo įprastas smėlėtas miško keliukas., vietomis „išartas“ traktorių ar kitokios technikos. Įvažiavusi į tokias vėžes, mašina šliaužė dugnu, šiugždėdama visu kėbulu.
- Nepasikabinsim? - pajutusi po kojom praeinančią stambią šaknį, bumbtelėjančią  po dugnu keliose vietose, sunerimo Ieva.
- Tik nereikia, dar taip nebuvo, kad šita mašinytė iš kur nors neišvažiuotų!.. - užtikrintai sušuko Karolis ir stipriau spustelėjo akseleratoriaus pedalą. - Anksčiau ar vėliau – tyliai pridūrė.
Variklis suūžė, ir posūkyje mašinos galą smagiai užnešė į dešinę – Karolis, atrodo, mėgavosi.
Tomas suprunkštė, ir, pagavęs klausiantį Ugnės žvilgsnį, savaip tęsė Karolio mintį:
- Na tikrai, dar nebuvo taip, kad šita mašinytė iš kur nors neišvažiuotų… Nes priešingu atveju, ji vis dar būtų ten. O dabar ji čia – samprotavo – taigi, jis visiškai teisus.
- Bet? - kažkas Ugnei čia nesirišo.
- Bet kartais jai reikia padėti – tęsė Tomas, o kiti du klausytojai suprunkštė, - Šitam didžiam tikslui tinka viskas – kastuvai, trosai, lentos, rąstai, eglišakiai… Ko dar nepaminėjau? - atsisuko į draugus.
- Traktoriaus – nusijuokė Ieva.
- Tikrai, traktoriai ir kitos mašinos irgi labai tinka. Ir dar brutali raumenų jėga…
Ugnė tik sumirksėjo didelėm akim:
- Ir kaip dažnai? - pradėjo.
- Nu tikrai ne kiekvieną kartą – pradėjo Tomas.
- Gal kokį kas antrą – tęsė Karolis.
- Greičiau du iš trijų – pataisė Tomas.
- Taigi, du iš trijų turbūt bus – sukikeno vairuotojas.
- Du iš trijų ko? - nujausdama, ką tai galėtų reikšti, nepatikliai pasiteiravo Ugnė.
- Dvejose iš trijų išvykų į gamtą kur nors užklimpstam. - nebijok, turim visas priemones – kastuvą, trosą, jeigu kas – išsikapstysym, - nuramino Tomas.
- Manau, šitoj vietoj reiktų naudotis galva – įsiterpė Ieva.
- Gerai, kitąkart mašiną trauksim galvomis – baigė Tomas, vaizdžiai demonstruodamas, kaip jis galva trauks užklimpusią mašiną, įsikandęs trosą dantimis.
Ugnės užtikrintumas, kad jie privažiuos tikslą truputį, ypač prisiminus gerą puskilometrį beveik visiškai palaido smėlio, kuriame klimpo net jos tėtis, kai vežė į Smirnovo namą… su visureigiu…
Stebėtina, tačiau senas kampuotas raudonas universalas užtikrintai plaukė palaidu smėliu ir nė neketino kur nors klimpti. Tiesą sakant, jie judėjo pirmyn taip lengvai, kad Ugnė suabejojo ir ta pačia „du iš trijų“ istorija. Ji, žinoma, negalėjo žinoti, kad ta istorija, nors ir šiek tiek pagražinta, buvo labai arti tiesos. Skirtumas tik tas, kad Karolio Volvo kelyje taip paprastai neklimpdavo – visos bėdos su pravažumu prasidėdavo tik negailestingai naudojant mašiną ne pagal paskirtį, grynai Karolio smalsumui tenkinti. Net ir jei tas visas smalsumas ir tilpdavo frazėj „kažin, o ten pravažiuosim? “. Ir, žinoma, paaiškėdavo, kad nepravažiuos. Kitais atžvilgiais, mašina buvo visiškai patikima, ypač turint galvoje tai, kad ji buvo senesnė už patį vairuotoją.
Minkštas plaukimas smėliu miško proskynoje užliūlavo keleivius, žiūrinčius pro langus į tingią rugpjūčio popietę – rodės, net miškas tyliai snaudė, prisipylęs pilną vonią šviesos ir šilumos. Tik vairuotojas buvo budrus ir, nors niekaip to neišdavė, stengėsi kaip nors nepasodint „Dėžutės“ ant dugno (taip jis meiliai vadino savo mėgstamą mašiną).
- Nebeskubėk! – netikėtai sušuko Ugnė, kai mašina privažiavo kadaise plynai iškirstą plotą. Dabar čia buvo tankus jaunuolynas, su jau gerokai ūgtelėjusiais medeliais ir krūmynais. - Mana atrodo, jau. Va!
Priekyje pasirodė keliukas į dešinę.
- Čia dešinėn! Nebedaug liko.
Senutėlis universalas dabar jau šliaužė iki langų apaugusiu keliuku, kuris, panašu, nematė žoliapjovės jau labai seniai. Maži berželiai ir kitokie bepradedantys stiebtys medeliai kone ištisai braukė mašinos dugną.
- Tikiuosi, čia nebus kokių nors kelmų?.. - pusiau sau, pusiau kitiem burbtelėjo Karolis.
Keliukas pasisuko ir pasiodė miško aikštelė, kurioje stovėjo namas ir keli kiti pastatai. Namas jau buvo matytas toje paslaptingoje nuotraukoje – baltų plytų, sienos, šlaitinis šiferio stogas, prieangis su stogeliu. Nors dabar pora langų buvo išdaužti, beje, langai visame name buvo plastikiniais rėmais, tamsios medinės durys prieangyje, likę langai, sienos, stogas (išskyrus iš skardinių lietvamzdžių augančius medelius) – viskas bylojo apie tai, kad šis namas apleistas ne taip senai. Visgi visiškai apaugęs kiemas, kuriame riogsojo keletas nužydėjusių krūmų buvusio darželio vietoje, neleido manyti, kad name vis dar kas nors gyvena.
Iš tiesų, niekas iš bendražygių nežinojo, kaip seniai namas negyvenamas.
Karolis sustabdė mašiną šalia namo,
- Nu ką, atvažiavom – konstatavo.
- Kas dabar? - paklausė Ieva, ne itin džiugiai žvelgdama į šabakštyną už lango.
- Lipsim lauk! - linksmai atsakė Karolis ir atidarė dureles.
- O tada ką? - Ievos akivaizdžiai nežavėjo mintis braidyti po žolę iki pažastų.
- O tada ieškosim! - užtikrinai atsakė Karolis.
Tomas išlipęs rąžėsi ir lėtai sukosi aplink, lyg skanuodamas aplinką.
Toliau nuo namo buvo nedidelis ūkinis pastatas plačiomis durimis – greičiausiai garas ar sandėliukas, bet ne tvartas. Nebuvo panašu, kad čia kada nors būtų gyvenę ūkininkai. Vienintelis ūkio požymis, jei jis galėjo būti laikomas ūkio požymiu, buvo šalia garažo augančios kelios obelys, primezgusios galybę obuolių. Pati miško aikštelė buvo gana didelė, namas stovėjo beveik pačiame jos viduryje.
- Iškirtus bruzgynus, būtų puiki sodyba! - Tomas atsisuko į Ugnę.
- Tai jau tikrai – atsakė Ugnė, tik tam reikia dviejų dalykų – laiko, pinigų, ir… Noro.
- Tai jau trys dalykai – pastebėjo Tomas. - Reiks pagalbos, sakyk, dirbsiu už nakvynę – mirktelėjo Ugnei.
- Kažin, ar tu čia norėsi nakvot vienas… - suabejojo Ugnė, žvelgdama į mišką aplink.
- Nebūtinai čia ir nebūtinai vienas… - mestelėjo Tomas.
Ugnė jau buvo beprasižiojanti kažkaip atsikirsti į, jos manymu, nepadorų pasiūlymą, bet Karolis numušė mintį:
- Nagi, baikit meilintis, dėl nakvynės vėliau susitarsit. Ugne, galima užeit vidun?
- Gi nebūtum klausęs, jei manęs čia nebūtų, ar ne? - gūžtelėjo pečiais Ugnė.
- Na, bet taip jau išėjo, kad kad tu čia esi… - Karolis truktelėjo duris, paėmęs už tvirtos rankenos, tada stumtelėjo – durys nė nesujudėjo. - Užrakinta…
- O tu ko tikėjaisi? - Ugnė, ištiesusi ranką aukštyn palei prieangio lietvamzdį kažko ieškojo, - Va!
Jos rankoje sublizgo raktas kaip tik prieš tai, kai Tomas jau matavosi skylę lange ir ketino pro ją ropštis vidun, kai išgirdo rakinamų durų garsą.
Raktas, žinoma, tiko, spyna stebėtinai lengvai atsirakino, Karolis atidarė duris ir visas ketvertas įžengė vidun.
Pastelinių spalvų sienos, vis dar puikiai išlikęs parketas, išskyrus vietas po išdaužtais langais, elektros jungikliai nuleistos rankos aukštyje iškart atkreipė Tomo dėmesį:
- Euroremontas – tarė jis, žvelgdama iš prieškambario į kambarį.
- Arba iškart tokia statyba – atsakė Ieva. - Prisiminkit, kad šeimininkas buvo architektas.
- Arba kažkas panašaus, - tęsė Karolis.
Pirmajame aukšte buvo prieškambaris ir dvi patalpos – viena – didesnė – virtuvės ir valgomojo ar svetainės bendra patalpa, kita – mažesnis kambariukas.
- Viršuj tuščia! - sušuko iš viršaus Ugnė. - Nieko įdomaus čia nėr, kaip ir galvojau – tyliau pridūrė.
- Nors vis dėlto kai ką įdomaus atradau! - atsiliepė Tomas iš virtuvės pusės. - Įsivaizduokit, čia vanduo atvestas!
- Čia? - Ieva anksčiau neatkreipė dėmesio į visiškai įprastą virtuvinę kriauklę su čiaupu.
- Ir tualetas su vonia – atsakė Karolis iš kitos pusės.
- Iš kur vanduo? - paklausė Ieva.
- Iš gręžinio arba iš šulinio turbūt – konstatavo Karolis. - Ar tik nebus tos mūsų linijos – paprasčiausias vandentiekis? Ten gi buvo kažkas panašaus į šulinį pažymėta?
- Buvo – sutiko Tomas, eidamas laukan. - Tuoj pažiūrėsim!
Paėmęs iš mašinos žemėlapį, Tomas pasisuko nugara į namą ir praėjo žingsniuoti tolyn nuo jo ta kryptimi, kuria, jo nuomone, vedė linija žemėlapyje.
Nors visai tiesiai Tomas eiti negalėjo dėl krūmokšnių ir iki pažastų užaugusios žolės, jis sparčiai yrėsi ja, surinkdamas pakeliui visas įmanomas sėklas, vabzdžius ir voratinklius. Taip nužingsniavęs kokį 100 žingsnių, tarp žolių, krūmuose, visai sulig miško pakraščiu, Tomas vis dėlto rado šulinį. O  gal tik rentinį – praktiškai visas radinys buvo apaugęs krūmais.
Yra! - sušuko Tomas, priartėjęs dar keletą žingsnių.
- Ten? - nusistebėjo Ieva. - Kas gi daro šulinį taip tpli nuo namų?
- Gal čia tiesiog nebuvo vandens? - gūžtelėjo pečiais Ugnė, prisiminusi kažkur kažkada matytus „vandens ieškotojus“, slampinėjančius po kiemą ir tiksliai nurodančius, kur reikia kasti, kad šulinyje visada būtų vandens. - Žinot, visokių įdomybių su tom vandens paieškom buna – pavaizdavo rankomis susikryžiuojančias virgules. - Ko laukiat, einam pažiūrėt! - atsisukusi į bendražygius, ji pirma nusiyrė Tomo jau šiek tiek pramintu takeliu.
Paskui ją pajudėjo ir Ieva su Karoliu, galutinai pramindami keliuką apaugusiame kieme.
- Gilus! - sušuko Tomas, atsidaręs aptriušusį šulinio dangtį.
- Žiauriai gilus! - sutiko Ieva, priėjusi prie šulinio krašto ir žvilgtelėjusi žemyn.
- Tuoj pažiūrėsim! - Karolis išsitraukė iš kišenės prožektoriuką ir pašvietė šulinin.
Gana ryški balta žibintuvėlio šviesa neįstengė išplėšti iš tamsos šulinio dugno. Tomas, sumąstęs geresnę mintį, švystelėjo žemyn kankorėžį. Po kelių sekundžių pasigirdo pliumptelėjimas, bet jis buvo kažkoks… Tomas nežinojo, kuo jis buvo ne toks, koks turėjo būti kankorėžio pliumptelėjimas šulinin, bet kažko jam trūko. Kažkuo jis buvo ne toks. Nors… Jis buvo miesto vaikas, kaime leisdvęs tik vasaras, iš kur, po velnių jis galėjo žinoti, koks turi būti kankorėžio pliumptelėjimas į gilų šulinį?
- Vanduo yra, bet jis tolokai… - teištarė jis.
- Reiškia, jūsų mįslė įminta! - iškilmingai, žvelgdama į tolį, krestelėjusi galvą, pratarė Ieva tokiu rimtu veidu, kokį tik sugebėjo išspausti iš savo švelnių bruožų.
Įkvėpusi dar oro, ji žemu balsu, vis dar tuo pačiu iškilmingu tonu, paskelbė visam miškui:
- Jūs atradote vandentiekio brėžinius! Sveikinu! Už tai būsite nominuoti šių metų Šnobelio premija ir gausite po atminimo ženklelį!
Ugnė suprunkštė, vis dr pasilenkusi žiūrėdama žemyn į šulinį. Kitoje šulinio pusėje Tomas savo ruožtu spoksojo į pasilenkusią Ugnę, tiksliau, jos pilką, gan atvirą palaidinę be rankovių, o dar tiksliau – į tai, kad buvo palaidinėje ir toje pozoje matėsi geriau, nei bet kada. O vaizdas iš tiesų buvo puikus…
Būtų dar ilgai taip spoksojęs, jei ne ilgi, beveik juodi Ugnės plaukai, staiga nuslinkę iš už pečių ir užstoję visą vaizdą, kai ji pasuko galvą į šoną, o kitą akimirką jos skvarbios mėlynos akys jau susitiko su Tomo žvilgsniu, beviltiškai lėtai pakilusiu nuo jo stebėjimo objektų. Kitą akimirką tos puikios mėlynos akys jau gręžė Tomą tokiu iššaukiančiu, tiriančiu, o gal paniekinančiu, o gal klausiančiu ir net kažkiek atlaidžiu žvilgsniu (pastaruoju variantu Tomas labiausiai norėjo tikėti – juk ji žino, kokias grožybes turi, ir kad vyrų žvilgsnis kartais nori nenori, tiesiog nuslysta…). Ne, Tomas dar tikrai negali perprast tokių žvilgsnių.
- Graži žžž... vaigždė… - išlemeno Tomas, šiaip ne taip periferiniu regėjimu ant nuostabiosios maikutės pastebėjęs žvaigždę, kuri, šiaip jau buvo geltona ir užėmė praktiškai visą priekinę dalį.
- Ghm-hm! - sušnypštė Ugnė, o Karolis su Ieva jau kvatojosi balsu, iki tol tyliai stebėję sceną ir laukę, kuo gi visa tai baigsis. Ji bandė pasirodyti pikta, bet arba buvo labai prasta aktorė, arba visai nebuvo pikta. - Žvaigždė, sakai? Ar tarpžvaigždiniai kūnai?
Tomas, kurį šiaip nelengva išmušti iš pusiausvyros, stovėjo sutrikęs, mintyse sukdamas galimus atsakymus ir vis nerasdamas to šmaikštaus, viską nuleisiančio juokais ir neįžeisiančio Ugnės. Velnias, jis nesitikėjo tokio tiesmukiškumo…
- Ei, astronome, parodyk tą žemėlapį – Karolis, prisilinksminęs Tomo sąskaita, ištiesė ranką į priekį, nutraukdamas nejaukią tylą ir baisingai nepatogią Tomo padėtį.
Tomas atkišo žemėlapį, vis dar žiūrėdamas Ievai į akis ir gūžtelėdamas pečiais, neva, ne jis kaltas, kad toks įdomus pokalbis va taip netikėtai turėjo nutrūkti…
- Ieva, tu būtum visiškai teisi, jei ne šitas – Karolis bedė pirštu į nuo „šulinio“ plane toliau besitęsiančią liniją. - Ir jei čia nors kiek išlaikytas mastelis, tai nuo „šulinio“ iki galutinio taško – bedė į susisukusį spirale „galutinį tašką“ - bent penkis kart toliau, negu nuo namo iki šulinio. Nemanau, kad vandentiekį vidury miškų vedė kilometrą…
- Bet gal pažiūrim? - Tomas kažkaip užsimanė leistis gilyn į mišką.
- Aš tai siūlyčiau dar apžiūrėt namą, jei Ieva teisi ir čia paprasčiausias vandentiekis, nors aš nelabai tikiu, kad tokiu atstumu jis būtų tiestas… Bet atsiminkim, kad dėdė buvo gana keistas atsiskyrėlis, tai va, jei pasirodytų, kad tai tik vandentiekis, manau, būtų viskas, byla baigta, kad ir kokios šlangos būtų po žeme užkastos! - pasiūlė Ugnė.
- Pritariu – linktelėjo Ieva.
Jos abi stovėjo greta, ir Karolis tik dabar pamatė, kokios jos panašios – beveik vienodo ūgio, dailaus sudėjimo (nors Ugnė buvo šiek tiek „sultingesnė“, Ieva – gležnesnė, bet ne mažiau patraukli) ir apsirengę abi kaip ne į gamtą susiruošusios: Ugnė su gražiąja žvaigždėta maikute, šviesiai mėlynais šortais, Ieva – su iek tiek uždaresne gelsva maikute ir rusvais bridžais. Ryškiausias jų skirtumas buvo šukuosenos – Ilgi, tamsūs Ugnės plaukai prieš šviesius, vos pečius siekiančius Ievos plaukus. Ir mėlynos Ugnės akys prieš pilkšvas Ievos… Ir lūpos… O, kad akiniais galima būtų pritraukti vaizdą… Karolis pagavo save spoksant į merginas, ir suskubo sukrutėti, kol jos nepastebėjo jo užsisvajojimo:
- Į namą tai į namą! Tomai?
- O aš nueisiu ten pažiūrėti! - mostelėjo ranka tiesiai į tankmę, dar žvilgterėjęs į žemėlapį. - Gal ką rasiu.
- Gerai, sušuk, jei ką rasi, - pasakė Karolis nusisukdamas. – O mes į namą. Tiesa, mergaitės, o jūs ne sesės?
- Gali visko būt – mirktelėjo Ievai Ugnė. - O mes panašios?
- Nu panašios –atsakė Karolis, galvodamas, ką čia tokio bepasakyt, jau pastebėjus tiek daug skirtumų. - Va pavyzdžiui, jūs vienodo ūgio…