Beveik ramu

Česnako kvapas ryte, skaudanti galva ir nerimas lydi mane pirmadieniais. Jeigu paklausiu draugų kodėl esu toks, manau jie atsakys, kad per giliai mąstau. Mąstyti čia nėra ką tiesiog plevėsos vėplionės ir noras pasirodyti kažkuo daugiau priveda prie pastovios nemalonios savigailos rutinos kiekvienuose santykiuose. Gyvenimas įrodo, kad kiekvienas sau mokame pataikauti, net ir būdami išdidžiais širdyje, nusižeminusiais mintyse save aukštiname kaip mesiją, kuris galiausiai bus teisus ir apgins vargšus ar greičiau mano atveju save patį.
Sėdžiu aš ir pešu cigaretes kaip garvežys pasigardžiuodamas pučiu kamuolius dūmų. Manau praeityje taip bočiai dūmoja, tačiau neturėjo jie salyklinio alaus, arba jei ir turėjo tai kažkokias natūralias pamazgas be lašelio geros chemijos. Mintys renkasi vangiai galvoje ir akyse temsta, bet aš bandysiu papasakoti tą atsitikimą kelyje pusę devynių ryte. Įspėju, kad nebus įdomu, bet gal visai nieko tiems kurie nori patikti sau bet dabar kiek apie mane.

Taigi ryte, kaip visada pasikasau pieš atsikeldamas ir nepamirštu pasirąžyti ir prasitampyti, pagal sveikatingumo idėjas imu mankštintis, padarau gal 40 atsispaudimų, o mintyse užsibrėžiu 100, tačiau jei kas paklaustų padarau 45, juk tai dar ne melas, o beveik tiesa. Dalykas beveik tiesa kartais mus veikia kaip medus lokius arba valerijonas kates ar kaip šlapias lapas užpakalį, bet čia jau gili mintis, kurios lengvai neišpasakosi, kartais tam užtenka pojūčių darnos.
Rytinis sportas baigiasi dušu ir lengvu užkandžiu, kuris susideda iš grikių košės šiek tiek lašinių ir uogienės. Nuotoliniu būdu mėgstu užkurti mašiną, kad ji pašiltų ir nereiktų drebinti kairio užpakalio žando dedant ant šalto odinės sėdynės, tai gal kiek neekologiška, bet rekuperatorius bent jau išvalo garažo orą nuo žalingos smarvės.
Patinka man vienam važinėtis, anksčiau imdavau vairuotoją, bet dabar gyvenu tik sau atsipalaidavęs. Atidaviau naują mašiną idant susiliečiau su masėmis, juk taip malonu kai tavęs niekas nemato ir esi pikas kaip visa kas aplink pirmadienį. Ėmiau ir sukūriau sau darbą, mečiau prekybą akcijomis ir nusipirkau novatorišką versliuką su sekretore, buhaltere ir asmenine asistente besirūpinančia mano gerove. Bendrauju tik telefonu asmeniškai nesu jų matęs, juk atrinkau jas pagal balsus, tie kurių pasirodė raminantys, švelnūs kaip aksomas ir saldūs kaip medaus statinės pasilikau sau. Neturiu iliuzijų tiesiog gyvenu šia diena ir blogus įpročius metu į šiukšliadėžę, taigi ir pinigus nebedeginu, o aukoju labdarai kaip padorūs piliečiai.  Nesuklyskite, nes pinigai man rūpi bet tai tik beveik tiesa.
Skaičiau apie bažnytinę dešimtinę, taigi taisykles išmokau mintinai. Jeigu nori būti švarus sąžine privalai mokėti, juk nieko šiame gyvenime negausi už dyką, kertu lažybų, kad už paskutinę vakarienę irgi kažkas sumokėjo. Taigi vakar šaudžiau reiškia šiandien moku ir diena šviesi pasidaro be jokio debesėlio ir miegasi geriau ir neraižo vidurių. Pridursiu, kad šalia esanti bažnytėlė pražydo, net kunigas ėmė lankytis dažniau nei kartą per savaitę sekmadieniais. Dabar asmeniškai esu pažįstamas taigi bendraujam prie alaus diskretiškai, aš, jis ir mano čekių knygutė.  Svarbiausia šiame gyvenime juk ne pinigai o dvasios ramybė. Galiu pridurti beprotišką davatkų meilė kaip blusos įkandimai persimetė ir ant manęs, tačiau primokėjus kalbos toliau nenuėjo. Matot esu vienas kaime turintis dvarą ir esu svetimšalis iš Kauno Dzūkijoje. Pusė kaimo laiko banditu ar verslininku, kas beje jiems vienas ir tas pats kaip ir man, nes seniai nebeatskiriu ir painiuoju vieną pašaukimą su kitomis pareigomis kylančiomis iš aplinkybių. Bet kuriuo atveju kunigo tarpininkavimas padeda ir mano vardas dabar tyras kaip krištolas. Džiaugiuosi, kad neneša man savo vargų, nes tuo irgi pasirūpina vietinis įgaliotinis Pranas Juška. Pasirodo Pranas buvo mano gero vaikystės draugo ūkvedys, kol neišėjo į pensiją ir nenusipirko namų atokiame kaime kaip ir aš, jaučiu mus kažkas jungia taigi daviau jam pinigų naujai mašinai. Dabar jis rūpinasi mano ramybe, patruliuoja po valdas ir kalba su apsauga visokius niekus apie gyvenimo prasmę ir koks aš geras matai pasitaikiau, tikriausiai jo manymo tai apvaizda mane čia siuntė. Drįsau kartą jį pataisyti, motyvuodamas ne apvaizda, o pašlijusiais nervais, nes nebegaliu suvaldyti dešinės kojos, kuri vis virpčioja. Pas daktarus neinu, bet gydausi darau mankštą kvėpuoju gyvu kaimo kvapais pritvinkusiu oru. Tiesa išmokau jodinėti, bet tik todėl, kad prireikė arklius man laikyti. Pats nežinau kodėl, bet užgaida yra šventa, dabar manau arkliai kaip delfinai padeda savo bendravimu nuraminti mintis taigi mažiau gniaužiasi kumštis ir kyla noras daryti verslus.
Taigi pusę devynių paskambino man Liolekas ir paskyrė pasimatymą ryžių lauke, taip jis vadina kinų restoraną Kaune, taigi viską metęs nuskriejau ten kur širdis jautė bus nuotykis, o jų aš pasiilgau gyvendamas kaimo gyvenimą dvare.
Važiavau apie 50 minučių vis galvodamas apie paskutinius Lioleko žodžius mums išsiskiriant Monake. Žodžiai paprasti, bet pamokantys susiję su mano silpnybėmis lošti kazino. Nesu priklausomas, bet mėgstu deginti pinigus netik krosnyse bet ir prašmatniuose pasaulio lošimo namuose, tik ne visiems suprasti, kaip jie nesupranta Džono Depo. Kai esi vienas tai jau nuo tavęs nepriklauso, priklauso tik nuo tavo galimybių ir vienatvės lygio. Lygis gali būti ir 10 arba 1, mano 5. Manau suprantat, kad esant 5 lygio nesinori būti 10, velniai rautų net 6 atrodo per daug. Nejučiomis pasukau mašiną į griovį, sutraškėjo medžiai, dar girdėjau lūžtant seną ąžuolą vaitojant beržą, pagalvojau, kad šiais metais sūlos surinks mačiau ir akis užliejo raudonis.