Saviplaka

girdėjau čaižiai plakant žaibo rimbą
ir debesį vaitojantį randuotą
išgelbėt sielą išganyt teduota
minutės kelios kuriose pakimba

melsvi lašai nelyg Damoklo kardas
kulka sidabro perėjus per plauką
baugus šešėlis juodas pasitraukia
bet čia užėjęs kitas vėl mus tardo

ilgai be atvangos pandangėn rašo
ir klausinėja ko išties nežinom
kaip karoliukai skaitomo rožyno
išsprūdus lietui pro pirštus po lašą

perkūno trenksmas einantis per kūną
randais kas jį sučaižo – gelbsti dvasią
ir maišosi kartinis nebūtasis
su tuo kuris gyvenime tebūna

tik vieną kartą vasarą audringą
kai iš ramybės vėl chaosas gimsta
pakilę vėjų vėjai pasiims tą
kuris ne kartą įmestas į ringą

kovos tarp beprotybės ir tarp proto
kur netriumfuoja blogis anei gėris
į kaulus keistas šaltis įsigėręs
kai naktį viskas apšviesta atrodo

pačios ryškiausios fotografo blykstės
sukąsk dantis tačiau vis tiek šypsokis
koksai svaigus šis danse macabre šokis
ir nuotrauka kurią mes pasiliksim

vienintelė kurią matyti leido
lyg liestum seną pomirtinę kaukę
- kas ten boluoja tamsoje kas laukia?
- nejau nebežįsti savo veido?