netaisytas, juodraštinis per 5 min parašytas

ji sėdėdavo po medžiais
kiekvieną vasaros dieną
Milda
taip subtiliai kartais atrėmusi smakrą
sau į kelius
ir žiūrėdavo į žolę
kuri subanguodavo nuo kiekvieno
vėjo susijaudinimo
kartais nuleisdavo delnus
kad suvoktų, jog ištikrųjų yra
čia ir dabar
ji nebuvo maža mergaitė
priešingai
kartais tokiomis akimirkomis
ji išeidavo mintimis toli
toli
sėdėdavo po trešnių žydinčiais medžiais
ir kvėpdavo į save orą
pritvinkusį savo ligos
ligos, kuri yra nepagydoma,
neišvaroma, nesunaikinama
tai vaikiškumas
kas kartą, kai po medžiais
ateidavo jis ir prisėsdavo ta pačia poza atsiremdamas
į ją - sutrikdavo
jie niekada nesiliesdavo niekuo daugiau
tik geometriškai tiksliais savo nugarų
linkiais
visai kaip pievos
visai, kaip vertikaliai besitęsiančio dangaus
jis niekada nežiūrėdavo žemyn
tik į dangų
ir per savo pirštų kvadratą
stebėdavo besimainančius debesis
dramblys, pusė obuolio, išskydęs arklys
peteliškė
kartais užsimerkdavo subtiliai
baksteldamas jai į šoną
alkūne
ji sukluzdavo
suspausdavo akis
ir įsivaizduodavo save pakibusią virš jo
o jis ją virš savęs
keista
nes tai neįmanoma būti abiems
vienas virš kito
tai neišsprendžiama matematinė lygtis
galima įsivaizduoti iki begalybės visko
tačiau negalima būti dviejose vietose
vienu metu, nes jis norėtų
taip sėdėti nugara į nugarą ir žiūrėti
į ją iš priekio
nes jos veidas yra tai ko jam
nuolatos pritrųksta sapnuose
žaidžiant kortomis su miegu
jis visada pralaimi
savotikškai miršta
savotikškai save išgelbėja
ji niekada neateina, nes visada yra
priežasčių, kodėl neateiti
nes sapnas yra tai ko jai mažiausiai reikia
jai reikia tikrumo
pirštų galų pasiklydusių pievoje
besitęsiančių iki horizonto ir dar toliau
viskas yra Salvadoriškai
Dališka

..........................................................
PA