Nagais žemėlapius nubraižo jausmas
Kai parūkęs
Parneši naktinės vėsos
Ant pagalvių
Balkone uždarę vienatvę
Grįžta kūnai
ne sielos
vaidint netikrą
Artumą
Atskirti lengva
Pūkai šoka
Kol tavo mūzos eskizai
Skystoj mėnulio šviesoj
liejas į nieką
Lieso paukščio pėdos dulkėse - šalia maniškės
Tavo rankos
Šiluma
Du šešėliai
Ramsto pušys audros sutaršytą dangų
Kai jūra ištroškus
Mėgina nurimti
O gal išsiliet bangomis
Išpustyt kopas
Grįžulo ratais tiesa kelius
Tiems kas sugrįžta
Visos žvaigždės, kurias
sugebu prisiminti
skleidžias akyse.
O štai šitą vietą sudėlioti man nepavyko: Balkone uždarę vienatvę Grįžta kūnai ne sielos vaidint netikrą Artumą Atskirti lengva.
Suprantu, ką autorius norėjo pasakyti, tačiau tai eilėraštis. Tokia eilinė vidutinybė, kaip aš, eilėraštį supranta tik kaip kūrinį, parašytą posmeliais. Kai nepajėgiu sudėlioti, nervas pradeda imti.:( Reiškia šį eilėraštį skaityti ne man.