saulėtos akys

nemiegu žiūriu užsimerkus
į tamsą, tylią kaip nebylė
nes neturi ką man pasakyti
ji nekenčia neoninio mano ryto
kuris ryškus kaip grafiti
ant yrančios sienos
nes šviečiu saulėtomis akimis
į ten, kur žioji juoda kasdienybės skylė
skandinu joje plepius rytus
kurie kalba su manimi
pamokančiu tonu
apie tai, ką noriu pamiršti šiandien
kad prisiminčiau kada norėsiu
vėl matau brinkstančią dieną
kietame patale gimdančią
nesipildančias iliuzijas
jos miršta motinos glėby
kad neprarasčiau realybės jausmo
niurkdančio būties pelkėje iki dusulio
kol vėl pajunti laimę įkvėpti
mano mintis vėl nušviečia
saulėtos akys, 
žvilgsniais pinančios jaukų guolį,
kur pasitiksiu kitas naktis
kol prakalbusi tamsa
atskleis man savo paslaptį
mainais į manąją
kurią ji jau seniai žinojo
ir mano akyse užges saulė
kad patekėtų kitam horizonte