Kai prisiminsi

Kai įkvėpsi žydinčio pavasario, giliai į plaučius, prisimink mano kvapą.
Kai prisimerksi žiūrėdamas į saulę, nes ilgai žiūrėti būtų skaudu, prisimink mano šypseną.
Kai skaičiuosi raibulius vandenyno pakrantėje ir norėsi juose išnykti, prisimink mano akis.
Kai leisi tarp pirštų bėgti smiltelėms, negalėdamas patikėti jų tobulybe, prisimink mano plaukus.
Kai atsiduosi minkštos žolės glamonėms, ramų vasaros vakarą, prisimink mano odą.
Kai šiltas vėjas sruvens tau per nugarą, sustingdytą nežinomybės, prisimink mano rankas.
Kai girdėsi po kojomis čežančius lapus, taip žemai puolusius dėl tavęs, prisimink mano šnabždesius.
Kai paragausi ledinio lapkričio lietaus, budinančio ir liūliuojančio, prisimink mano bučinius.
Kai panirsi į šaltą pusnį, išbalusią nuo tavo žvilgsnio, prisimink mano juoką.
Kai žiūrėsi į žvaigždžių begalybę, nepavaldžią laikui ir erdvei, prisimink mano pažadą.
Kai prisiminsi ateik. Aš tikėsiu ir lauksiu.