vieną nereikšmingą dieną

įsisėdus išklerusiais ratais vaitojantin važin
lėtai kratės nenusakomos padermės žmogysta
per pienių pūkais apšepusią pievą
per paskutinius dantis barstantį tiltą
virš seniai jau švariai išlaižyto
o kažkada apysrauniu buvusio
ir nežinia kur patraukusio upeliūkščio
saulei liežiant  dramblio spalvos debesį
žydinčių pienių spalvos liežuviu
paukščiams ieškant nors ko snapuosna įterpt
pro kaitra lekuojančią ir dulkėm springstančią
išsekusią vasaros dieną
tingiai vietoj mindžiukuojant niekieno laikui
ir iš pirmo žvilgsnio imančiam mierą
nuo nieko svarbaus nesakančio reginio
jei ne vos vos pastebima smulkmena
kad pro važy patiestus šiaudus
susiradus pakankamą tarplenčio plyšį
ir pro jį prasibrovus varvėjo sunka
konsistencija ir spalva labai panaši
į žinduolių gyslomis tekančią sultį.