„Daj, Džim, lapu mnie!“

Nei rankos, nei kojos man nepaduosi –
Gyvensiu aš vienas prie kelio kaip
                              uosis,
Gyvendamas kauksiu šuns balseliu –
Kitaip gyventi jau nebegaliu.

Nevalgysiu kruopų: ryžių, manų, sorų,
Tik lauksiu atriedant prakeiktų resorų,
Sapnuosiu gatvėje šunį nakčia,
Neužmiršk, kol gyvas, kad esu vis dar
                                  čia!

Miegoti neleis man nei pelės, nei katės,
Nemokėsiu muštis aš būdu karatės.
Man vėjas plaukus nuraus, o kepurę
Išmes tam, kur pro patvorį žiūri.

Kad kvėptels alkašas savo snukį
                              prikišęs,
Man nosį užries jo kvapai sumišę.
Ozono tvaikas po kambarį šlaistos,
Tai pats geriausias nuo nemigos vaistas.

„Ješčio dva avtora! “  – pasakys
                              Vysockis,
Eilėraščius rašo visokius jis.
Buvo laimė, jos dabar nėra,
Ją sudegino gyvą, o manęs tai ne!

Kentėjimas baigias, rankos sušalo,
Rašysiu, rašysiu, rašysiu be galo –
Te mato, pavydi visi alpinistai –
Aš pirmas užkopęs į Olimpo lizdą.

Gana man – jau baigti šią eilių
                          balabaiką,

Tegu kai kuri tauta groja sava
                          balalaika.
Pernakt neužmigsiu, iš ryto kalbėsiu –
Save iš piršto vienąkart nudėsiu!

Ant antslėgio vožtuvo
Nukrito pusė krūvio.
Nuteistuosius greit sušaudys,
Velniai vištą vejoj gaudys.