1
Daug ko bijau, kad žlugs planai,
Neišsipildys svajonės, kad per silpnai
Surištas gyvybės mazgas,
Atsipalaiduos... margas
Buvimas p saule tik žaidimas lakios
Vaizduotės paskendusi rūke. Puikios
Pamokos kiekvieną akimirka
Skamba atmintyje. Supratau, kad netikra
Dabartis, tarsi neapčiuopiamas tapsmas
Slystantis smegenų žieve į neištirtą gelmę.
Tai supratęs nebijau, nes šios dienos teismas
Ir jo nuosprendis tik šešėlis. Sena tarme
Iki galo nesuvokdamas prasmės kalbu,
Noriu tik vieno ir dėl to drebu.
2
Vakaras – sutemos,
Tai piktadarių darbai.
Rytas – šviesa,
Tai teisuolių darbai.
Nieko negaliu paaiškinti,
Nes nedera išsigalvoti,
Jei drįstu interpretuoti,
Tai tik prielaida, kovoti
Dėl jos nesiruošiu.
Gali būti, kad visas
Darbas – niekai. Veltui puošiu
Raštais lankas.
Jau naktis. Oi, auksinis mieste.
Diena dar toli, oi.
3
Jau pavargo akys,
Ir nugara sulinko.
Bet tavo petys
Sulaikė nuo visiško žlugimo.
O vėliau pakėlė iš nusikaltimų
Siūlo ištraukė ir į rankas įbruko
Dorą pragyvenimo šaltinį. Imu
Pasimetęs ir gėdos ir dėkingumo
Pripildytą buvimą. Dėkoju
Rėkiu nebyliai mirdamas,
O po sutemų, dėkoju
Vėlei atgimdamas.
Nedaug žinau – apie tave,
Stengiuosi išmokti.