Mokyklinis

mokyklinėj nuotraukoj kur pradinukai sustingę
lyg lėlės vaškinės pozuojančios vaško muziejuj
ir žodžiai kasdieniai atrodo tokie ypatingi
kurių pasakyti tą sykį ir vėl nesuspėjai

žvelgei į bedugnį jau paruoštą veik objektyvą
lyg mirčiai pačiai į akis – jos beprotiškai žalios
beprotiškai spindinčios saulėje tokios kaip gyvos
kaip dar neišaušęs tik auštantis tavo birželis

baisu nepatekti į kadrą tarytum į rojų
sustingęs tenai tarp visų tu ir vėl pasiliksi
tik tam kad galėtum patvirtint jog visa kartojas
sustingusios lėlės. vaikystės akimirka. blykstė.

kaip žaibas nakty jau daug metų nuo šito praėjus
tik akys tos pačios tos žalios beprotiško gylio
vis ganančios debesis valdančios tamsą ir vėjus
kurie pabaidyti iš lizdo apleisto pakyla

ir seno albumo pageltusius puslapius varto
mokyklinėj nuotraukoj mūsų veidai veik išbluko
kur gęstanti saulė kažkur prie Saulėlydžio vartų
mažytė tokia tarp delnų lyg ugnelė degtuko

žvaigždė neberodo krypties jokio kelio tik krenta
ir šito atrodo pakanka kad pirštai aptingę
tamsoj vėl nubustų rašydami keistą diktantą
kur žodžiai tokie paprasti o kartu – ypatingi