Mokytojui

* * *
Paskutinis skambutis - nuliūdęs mastai.
Gaila metų, - deja jie negrįžta.
  Iš koridoriaus juoko aidai
  gal grąžino tave į jaunystę.
Gal mokyklinio kiemo gale
siluetas mergaitės toks mielas...
  Dvi kaselės, - buvo mada,
  apie ją gal svajojo nevienas.
Šių dienų atributai kiti –
mobiliakas, cigaretės, sidro.
  Auto, moto – ir greičiai kiti,
  šilumos nebėra, - dar kažko...
Varpelio pasiilgai, deja, -
jau era elektrinių skambučių.
  Diskotekoje dunda  tamsa.
  Nebešokama valso ritmu čia.
Popierinių laiškelių mažų,
kur tiek daug paslapčių, nebeliko.
  O jos parašyti laiškučiai,
  skrynutėj pagelto, suvyto.
Šiandien vėl tau, palinko galva,
panašių daug  praėjo dienų.
  Vardus, veidus – ir vėlei meni,
  Padaužų, pirmūnų, - visų.
Tu viską  atleist sugebėjai
ir net kur įstojo žinai.
  O kažkas emigruot tenorėjo,
  taip, - keistoki atėjo laikai.
Kas vyrą pakeis, o kas žmoną,
gal darbą, - kas partijas keis.
  Galbūt net tavęs nepažins,
  o liūdna, kad jie vėl išeis... 

* * *