Mergelė Marija ant dviračio

Kai atšyla, dviračių takas palei Nerį tampa panašus į autostradą. Piko valandomis abiem kryptim važiuojančių tiek daug, kad kartais net turiu luktelėti, kad galėčiau saugiai į taką įsukti. O dar jei rytinis rūkas!

Tą rytą guvi pavasario saulė jau spėjo sudraskyti nuo Neries kylančio rūko paklodę, bet atskiros jo palos dar dryksojo įsikibusios į pakrantės medžius ir gatvės žibintus. Kaip įprasta, privažiavau prie tako iš šono, bet užsižiopsojau į saulės žaismą rūko atplaišose ir nepastebėjau taku smagiai atminančios dviratininkės. Sureagavau tik kai cyptelėjo dviračio stabdžiai. Instinktyviai nuspaudžiau stabdžius ir aš. Akies krašteliu dar spėjau išvysti į mane atslystantį šešėlį. Užsimerkiau ir susigūžiau laukdamas smūgio, bet dviračiai tik švelniai susiglaudė padangomis kaip ant tilto susitikę du pažįstami arkliai nosimis. Pirmasis kontaktas.

– Žioplys, – metė mergina.

– Romantikas, – pasiteisinau.

Mergina šyptelėjo. Antrasis kontaktas. Teigiamas. „Graži“, – pagalvojau. Ant raudono dviračio, su geltonu dviratininko šalmu, iš po kurio tvarkingomis sruogomis vijosi kaštoniniai plaukai, ryškiai mėlynais džinsais ir skaisčiai žalia liemene ji atrodė žaisminga ir beveik tautiška, bet kartu ir prabangi, tolima. Dar raudonos odinės pirštinės. Brangios. Turbūt kaip ir dviratis. Jei būčiau jį sudaužęs, tikriausiai būtų tekę paskutines kelnes parduoti.

Išsiskyrėm ir abu pasukom ta pačia kryptimi. Ji priekyje, aš iš paskos, atsilikęs kokiais penkiais metrais.

Kelias paneriu nenuobodus, yra kur pasidairyti, bet, kai iš šalikelės nešokinėja tokie žiopliai kaip aš, monotoniškai minant pedalus galima gana saugiai pasinerti į savo mintis. Paprastai taip ir darydavau. Tą rytą buvo kitaip. Dieną pakeitė ta vos ne avarija, ta prabangi merginos spalvų paletė, ištiškusi tolimame mano smegenų kampelyje ir dabar vis besiplečianti, didėjanti, užliejanti vis didesnį smegenų plotą.

Ypač ryškiai galvoje švietė ryški mėlyna. Kaip gražiai priešais lingavo mėlynais džinsais aptempti merginos sėdmenys! Kairys pusrutulis pakildavo, įsitempdavo, dešinys truputį nusileisdavo, atsipalaiduodavo. Įsitempusi pusė tvyksteldavo ryškesniu mėliu, atsipalaidavusi – blyškesniu. Po sekundės priešingai. Ir taip pakaitom viens–du, viens–du, ryškiau–blyškiau, ryškiau–blyškiau.

Nevalingai prisitaikiau prie merginos ritmo. Jutau, kaip užsikrečiu mėlynumu. Kitos spalvos išskydo, ištirpo kartu su paskutinėmis rūko nuoplaišomis. Mačiau tik mėlyną spalvą ir ritmingai besikilojančius sėdmenų pusrutulius. Tame buvo ir kažkas labai žemiško, ir labai dangiško, sakrališko, kone švento.

Kas žemiško, susiprotėti nebuvo sunku. Iš paties pirmo atminties stalčiaus sąmonė ištraukė prisiminimą: visa šeimyna vežimu važiuojame į Žolinės atlaidus. Užgaišome ruošdamiesi, pustydamiesi, ir dabar diedukas niūkia mūsų bėrą kumelę, pliauškindamas vadelėmis jai per raumeningas strėnas. Įsitaisęs ant divono vežimo gale pro dieduko šoną matau tik kumelės pasturgalį: dvi stambios standžios sėdmenų pusės linguoja lygiu ritmu, tik kartais sujaukiamu neklusnios uodegos. Nors rytas, bet jau karšta, ir aš matau, kaip prakaituoja kumelės strėnos, o ten, kur apačioje susieina abu pasturgalio pusrutuliai, prakaitas virsta baltomis putomis. Prisimenu, kaip nei iš šio, nei iš to sustandėjo mano vaikiška lytis. Tada labai to išsigandau ir susigėdau. Gėdijausi ir vėliau, bet kuo labiau iš savo atminties gujau kumelės pasturgalio putotu tarpkoju prisiminimą, tuo giliau jis rėžėsi į sąmonę ir tuo ryškesniu erotizmu skleidėsi ištrauktas.

Ir dabar pajutau kylančią savo problemą. Važiuojant dviračiu dvigubas rėmas – ne šiaip sau menkutis nepatogumas. Žinoma, galėjau nusukti šalin, apsigręžti, pagaliau – sustoti, bet neįstengiau. Ritmingai judantys sėdmenys taip prikaustė mano žvilgsnį, protą ir dar vieną fiziologinę funkciją, kad atsitraukti nepajėgiau. Jutau, kad pamesti šiuos sėdmenis iš akių dabar būtų skausmingiau nei atplėšti prišalusį liežuvį nuo geležinio sūpynių rėmo. Kažkada vaikystėje nuo suplėšyto liežuvio išgelbėjo tėvas, litavimo lempa kaitinęs įšalusią geležį tol, kol paleido mano liežuvį. Tėvas pernai mirė. Kas išgelbės dabar?

Įsijautęs į mėlyną ritmą ir įsileidęs į vaikystės prisiminimus vėl pavėlavau sureaguoti. Priešais važiavęs dviratis staigiai stabdė, o aš stabdžius nuspaudžiau tik paskutinę akimirką ir čiūžtelėjęs priekiniu ratu stiprokai trinktelėjau į užpakalinį merginos dviračio ratą. Šįsyk nebuvo panašu į švelnų arklių pasisveikinimą. Veikiau į nedraugišką pasibaksnojimą kaktomis. Ar kakta į užpakalį.

Pakėlęs akis susidūriau su rūsčiu merginos žvilgsniu.

– Tu ką, maniakas, merginų ant dviračio persekiotojas? Romantikas-erotomanas?

– Aš, ėėė, ne… – sumekenau. Nemokėjau įtikinamai meluoti. Pagautas darant ką nors netinkamo visada sutrikdavau ir nesugebėdavau išspausti bent kiek abiem pusėm priimtinesnio pasiteisinimo. – Mėlyna…

– Ką „mėlyna“? – mergina, atrodė, ne juokais supyko.

– Tavo džinsai. Viena pusė ryškesnė, kita blyškesnė. Ir atvirkščiai. Jų ryškumas keičiasi, kai juda…

Nedrįsau baigti sakinio. Vidujai susigūžiau, nes buvau tikras, kad man tuoj voš. Gal net kuo nors sunkiu. Pavyzdžiui, dviračio šake. Nors ne, ji sunkiai išsiima. Tada turbūt dviračio spyna. Ji štai čia pat, ant bagažiuko. Ir suimti patogi.

Laukiau pelnytos bausmės. Nesu nei labai mažas, nei labai smulkus, bet dabar jaučiausi kaip menkas nudruzgęs kačiukas prieš kilmingą aviganį. Tuoj tuoj.

Mergina delsė. Pakreipusi galvą smalsiai mane apžiūrinėjo. Spoksojau ir aš. Per pirmą susidūrimą nespėjau gerai įsižiūrėti į veidą. Tada pastebėjau tik spalvas ir užfiksavau įspūdį – „graži“. Dabar pamačiau pailgo veido brunetę, dėl išsišovusių skruostikaulių ir kiek per toli atsikišusio smakro atrodė, kad jos nosis ir lūpos per giliai įspaustos. Bet dar gilesnės buvo smaragdinės akys – du bedugniai ežerai. Įkritau.

– Keistas tu, – nutraukė tylą mergina. Jau nepiktai. – Daug bernų spokso į mano storą užpakalį, bet kažkaip nepamenu, kad bent vienas būtų jame įžiūrėjęs spalvų žaismą. Tu kartais ne iš „Dailioškės“?

Lengviau atsidusau. Atrodo, šįsyk atvirumas nebus baudžiamas.

– Ne, aš iš „Konservų“. Dėstau kompoziciją. Bet muzikoj irgi yra spalvos. Daug spalvų ir atspalvių… – buvau beužsivedąs. Būčiau čia pat išdėstęs jai visą garsų dermės, sąskambio ir disonanso teoriją, atskleidęs simfonijos daugialypiškumą ir kakofonijos unikalumą, išpasakojęs tonų spalvų ir pustonių atspalvių išryškinimo metodą. Būčiau kalbėjęs bet ką, kad tik ji nenueitų, nenuvažiuotų.

Kompozicija, sąskambis, simfonija jos, atrodo, neužkabino. „Gal mėlyna neskamba? “ – baimingai pagalvojau. Be reikalo.

– Žinai, tu fainas. Kitoks. Truputį, – nusišypsojo mergina. – Kaip ir kiti spoksojai į mano užpakalį. Bet mėlyna… Mielai su tavim dar susitikčiau. Jei bus lemta. Ką manai?

Maniau, kad blogai. Nenorėjau, kad nuvažiuotų, nenorėjau jos netekti, net jei dar ir neturėjau. Bet visa, ką įstengiau, buvo „Gerai“.

– Tada iki, – vėl šypsena. – Kada nors ant šito paties tako.

Ir nuvažiavo. Tiesiog. Nei vardo, nei telefono, nei pasimatymo laiko. Stovėjau ir spoksojau į jos tolstantį mėlyną užpakalį, pakaitom ryškiau sužvilgantį tai kairį, tai dešinį pusrutulį. Akimis girdėjau subtilią atspalvių melodiją. Kaip tik tada ir supratau, iš kur tas šventumo, sakralumo įspūdis. – Tokiu sodriu saulės spinduliuose besimainančiu mėlynumu tada per Žolinę švytėjo Mergelės Marijos apdarai bažnyčioje. Giedojo berniukų choras. Kažką mėlyno.

Nuo tada kas rytą išriedu į taką, tikėdamasis sutikti savo Mergelę Mariją. Kada nors sutiksiu.