Meilės laiškai

Sausio 5 diena. Maišiagala.
Labas, Riki!
Už palėpės langelio gūdi naktis braižosi. Panašu, įsiprašyti pas mane į lovą nori. Neįsileisiu šianakt. Vėl žnaibytų, kutentų be perstojo, krimsčiotų mano vargšę širdelę. Mintys vis vaikosi paskui tave, kiškeli tu mano, greitakoji. Apleidai savo Kalę. Palikai prie grandinės pririštą. Peralkau. Ištroškau. Pavargau į mėnulį staugti. Tavęs kviestis.
Tu man niekada nesakei, kad taip nutikus pakerta kojas. Regiu tave vėl ir vėl lyg baisiausiam sapne iš ten neištrūkstantį. Vėl stoja tas ankstyvas vasaros rytmetis. Saulė tokia raudona, išsikėtojusi virš laukų. Ir tu, sakale mano, apvirtusioje audinėje. Šalikelėje. Lyg išspjautas iš mašinos mėsų. Veidu į žvyrą. Kojos mašinos viduriuose. Perlaužtas pusiau. Atidalintas.
Priklaupiau šalikelėje. Čiupau tai, kas kyšojo iš audinės mėsų, į glėbį. Bučiavau išsišovusį adomo obuolį. Laižiau žvyro kruopeles tau nuo skruostų. Mano ašaros užpylė tavo akis. Inkščiau. Mykiau. Šaukiausi. Kartojau savo vardą – Tai aš. Kalė tavo. Prisikelk. Riki. Prisikelk akimirksniui. Atgaivink pasaulį savo akių šviesa.
Naktis stojo po to ankstyvo vasaros rytmečio. Bėgau tekina mentūros sirenas išgirdusi. Apleidau tave. Nesužinojau, ar gyvas. Ar bevaikščiosi dar kada. Ar būsi dar kada nors mano. Vaizdavausi, kad sumaitota audinė tave visą sučiaumojo. Įtraukė į savo mėsų vidų. Suvirškino. Regėjosi man, kad savo šiurpstančia nugara girdžiu tavo traiškomus kaulelius. Audinės čepsėjimą. Gurkimą.
Viena paguoda – turėjai nepatekti ir į mentų nagus. Turėjai jiems nieko nepapasakoti. Neišduoti mūsų. Nusinešti visas paslaptis į audinės žudikės vidurius. Ištirpti joje. Likti tik mano nakties košmaru.
Ir ką gi aš dabar sužinau – mano Rikis gyvas beesąs. Smaukosi sau po Klaipėdą. Kurvoms tarpkojus šlamančiais užkimšinėdamas. Šampano voniose savo randuotą kūną prausi – žmonės taip šneka.
Mano mieliausiasis. Saulute mano. Širdies žaizda manoji. Išsklaidyk savo Kalės abejones – gyvas tu ar ne? Atsiliepk man. Duok ženklą kokį. Pasigailėk manęs, pabėgusios.

Sausio 26. Klaipėda.
Kale tu kale užuodei vis tiktai mane vėl suradai aš šiandien tris vaizdus regėjau autobuso laukdamas jauna tokia narkūša mergička lūpos mėlynos nagais maišelį su purškiamos grietinėlės balončiku spaudžia o batai tokie dermantininiai rudi visiška dešūra primesk ji springti pradėjo savo seilėm turbūt tai už stotelės užlindus išsikosėjo išsičiaudėjo ten ir vėl stovi taip saujoje gniaužydama tą maišelį savo mėlynas lūpas čiaupydama aš dar pagalvojau kam jai tas balionėlis su purškiama grietinėle šiukšlei tokiai o tada ir autobusas atvažiavo įlipu vadinasi aš o iš paskos bomžas su šunim tokiu simpatiškas ramus taksiokas ir apsižergęs bomžas tą šunį gabenasi aš iš šono taip žvilgt o bliat urodas snukis kaip mėsos kukulis nu beformis visai šlikštynė net nupurtė o šuniokas pakėlė snukį ir man taip tiesiai į akis pasižiūrėjo doru tokiu seno šuns žvilgsniu iššokau aš greit ir iš to autobuso nersiu jau savo skersgatvin o ten vėl situacija tokia kad boba po žibintu stovi zdarova tokia timpom kulšis apsitempus tokiom rainom be sijono lyg tais ir taip išsišiepus atkišus burną į mažučioką tokį veidrodžioką kad tepa raudonais dažais savo tas lūpas kad tepa galutinai pasibjaurėjęs grįžau pas save mansardon ton ir ko tais apie tave galvoti pradėjau dar motką savo prisiminiau ji paskojosi kad vargsta viena ir apie mane dažnai mintyja mano paliktą kaktusą laistydama aš gi kai čion išvažiavau jos išslaugytas tai jai ant juoko tokį kaktusioką palikau kaip nykštys buvo sakau ant paguodos tai daba ji man vis sako savo akim nepatikėtum sūnuti kokis tas štolcas iš to čiuplučio kaktuso išstybo.
Tai va grįšiu aš pas tave kai tas kakusas pražydės nori dar lauk nori ne ale mano motkai geriau smegenų nebeknisk. Baigiau rašyk man iki pareikalavimo – Klaipėdos centrinis paštas Rikiui Perkūnui
Sudiev kale tu mano kale