Savęs atradimai

Grįžęs pavakarę į namus, jaučiausi eilinį sykį nieko naujo nepadaręs, jutau, kad trūksta mano menkame gyvenimėlyje išskirtinumo, fantazijos, meno dvasios, avangardiškumo ir tiesiog tuščios, aplinkiniems keliančios pagiežą ir pavydą, sau vienam apčiuopiamos puikybės. Nufotografavau iš degalinės parsitemptą popierinį kavos puodelį, kuris čia namie nebeatrodė toks išskirtinis ir stilingas, kaip pilkos, pilnos pensininkų, autobusų stotelės fone. Ar mano laikas jau praėjęs? Tik tarp žemę nosį braukančių senių ir paliegusių išpurtusių snukių esu kitoks? Panašios mintys kamuote kamavo mane. Dėl kavos puodelio, dėl dumblino birzgalo popierinėje taroje, apgaubtu minkštas lūpas pjaunančiu dangteliu.
  Papūstos lūpos ir graibymui paruošti papai, kandi šypsena bei pažadai rinkėjams, kelių eismo taisyklių pažeidinėjimai ir krūva keiksmažodžių, ir visi tie veikėjai skiedė savo lūpas, liežuvius ir itin blizgius dantis gėrimu iš popierinės taros. Ir visiems jų reikėjo. Ką ten krištoliniai grafinai, porcelianiniai išdekoruoti puodeliai su paauksuotomis lėkštelėmis, ar mėlynu krauju kunkuliuojantys samovarai - briauninio stakano popierinė versija puikiausiai tiko jaustis užtikrintu ir solidžiu. O aš užtikrintas nesijaučiau.
  Išėjau į gatvę. Šiame rajone daug kavinių, barų, restoranų, ir šiaip vietų, kur gali keist pinigus į alų. Po skėčiu susėdę vyrai traukė save iš bokalų. Vienas žilstelėjęs, su akinukais, kitas - žmoną aprėdęs kailinukais, trečias kopt į kalnus važiavęs, o ketvirtas net bažnyčioj ramybės negavęs. Nusukau nosį nuo šitų atskalūnų, paprašiau degtinės ir kaip po gimdymo: „už sūnų“. Grįžau namo, užrakinau duris. Širdis daužėsi, skrandy maišatis. Nuėjau į virtuvę, prisidegiau dūmą. Žiūrėjau į popierinę sieną ir menu tą dieną, kai su draugais kieme pirmą sykį gėrėm degtienę. Maišely turėjau „Pusrytinės“ ne dešros, o degtinės, prasuku ir per nosį trenkia kaip nuo naminės. Pasistačiau taburetę po liustra, užlipau, nukabinau šviesą ir jaučiau pajutęs tiesą. Pririšau virvę po kaklu bonkai, pakabinau ir supratau, kad be šviesos bus prastokai. Nuvaliau šviesai dulkes, pakeičiau lemputę ir regėjau kaip už lango tuščiai laka kavą draugužiai.