Rašyk
Eilės (68783)
Fantastika (2088)
Esė (1649)
Proza (10008)
Vaikams (2367)
Slam (54)
English (1046)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kitas rytas prasidėjo šurmuliu, kurį vargu ar kas nors būtų drįsęs ignoruoti. Internetas dūzgė it įkiršintų širšių avilys, vėlyvam reportažui pagaliau įgavus pilną pagreitį. Žmonės vienas per kitą stengėsi išsiaiškinti, kas per vienas yra tas eteryje pasirodęs „Raimondas“ ir ar jo žodžius galima priimti už gryną pinigą. Gedui net nereikėjo jungtis prie interneto, kad visa tai pamatytų – rytinės kelių televizijų laidos pasigavo naujausią šurmulį ir jų vedėjai tikrino gandus internete tiesioginio eterio metu. Žinoma, kol kas tai buvo laidos, skirtos lengvai praleisti laiką prie kavos puodelio, tad nė viena iš televizijų nesistengė išpūsti didesnio burbulo. Vedėjai tiesiog linksmino publiką priiminėdami skambučius, išklausydami susirūpinusius ryto dalyvius ir čia pat patikrindami jų siūlomas idėjas internete. Reaguodami į Gedo interviu, keli iš jų netgi susirado daug abejonių keliančią kopiją „Pradžiamokslį, Kaip Atidaryti Savo Bažnyčią“ ir citavo paslaptingojo Raimondo minėtas vietas. Tokias kaip „egzorcizmo sėkmingas vykdymas“. Daugelį metų šis elektroninis leidinys buvo laikomas vienu dideliu anekdotu ir įžeidimu visiems, kurie nors kiek rimčiau žiūrėjo į religiją. Šįryt jis buvo studijuojamas ypač rimtai ir netgi tiesioginiame eteryje – kol į studiją nepradėjo skambinti pasipiktinę balsai, siūlantys neskleisti melo ir nekalbėti apie tai, ko jie nesupranta. Gedui nebuvo sunku nuspėti, kas slypėjo už tų balsų. Pati kalbėjimo maniera išdavė žmones, kurie buvo pratę diktuoti publikai. Greičiausiai ir laidos vedėja tai suprato, nes jos tonas beregint pasikeitė į nuolankesnį (niekas nemėgo ginčytis su religiniais fanatikais). Deja, tai vargiai numaldė skambinusiuosius, kurie nepraleido progos pasireikšti tiesioginiame eteryje:

Svečias #1: Negaliu patikėti, kad jūs rimtai reaguojate į tokias melagingas žinias ir netgi viešai rodote tokius bedieviškus kūrinius, skirtus visuomenei glušinti!
Laidos Vedėja: Labas rytas... Aa... Gal galėtumėte prisistatyti, prašau?
Sv#1: Aš visada nuoširdžiai tikėjau, kad esate padori televizija... Tomas aš.
L. v.:   Sveiki, Tomai. Suprantu, jog tai, ką mes dabar aptarinėjame, daugeliui gali pasirodyti nepriimtina, bet...
Sv#1: Tikrai taip! Tai ne tik kad nepriimtina, tai turėtų būti uždrausta! Jūs griaunate religijos pamatus ir verčiate žmones abejoti! Mūsų protėviai tikėjo dar nuo tų laikų, kai gyveno urvuose! Negalite griauti tokio palikimo!
L. v.: (truputį suirzusi, bet šypsosi) Suprantu jūsų rūpestį. Ketinau pasakyti, jog iki šiol mes aptarinėjome gautą informaciją tik iš vienos pusės ir dar negavome jokio patvirtinimo ar paneigimo iš bent vieno rimto egzorcisto, kuris kasdien užsiima tokiu darbu. Ar jūs būtumėte vienas iš jų?
Sv#1: Uch... Ne. Bet aš dirbu Bažnyčioje ir keli egzorcistai dirba man!
L. v.: Įdomu! Jūs esate religinis vadovas, tiesa? Gal tada atsakytumėte viešai į keletą klausimų?
Sv#1: Be abejo! Klauskite.
L. v.: Mes aptarinėjome egzorcizmą tik iš vienos pusės, nes kol kas negavome jokios informacijos iš tų, kurie jį vykdo. Anot pasitelktos literatūros (mojuoja atspausdintais „Pradžiamokslio“ lapais), egzorcistai patys užsiundo dvasias ant nusižiūrėtos aukos namų...
Sv#1: Nesąmonė! Tai jau būtų nusikaltimas – visa religinė bendruomenė tai pasmerktų!
L. v.: Taip, žinoma. Gal galėtumėte tada papasakoti visiems, kaip iš tiesų yra vykdomas egzorcizmas? Kokia jo prasmė?
Sv#1: Aš... uch... negaliu išduoti profesinės paslapties. Nesupraskite manęs klaidingai, bet tokia informacija slepiama ne be reikalo. Mums taip pat rūpi ir žmonių ramybė.
L. v.: Ar jūs sakote, jog tokia informacija gali priversti žmones rimtai sunerimti? Gal net supykti?
Sv#1: Taip... Ne! Supykti – tikrai ne! Mes rūpinamės tais, kurie turi silpnus nervus, suprantate? Mirusiųjų pasaulis nėra skirtas gyvųjų akims ir netgi mūsų egzorcistai susiduria su reiškiniais, dėl kurių anksčiau ar vėliau privalo mesti tokį darbą. Dažnas netgi iš proto išsikrausto, tad supraskite mane teisingai...
L. v.: (pasilenkusi tikrina kompiuteryje) Taigi, tai padidintos rizikos darbas?
Sv#1: Labai didelės rizikos, drįsčiau tvirtinti. Su mirusiais nevalia juokauti. Mes tuos seansus ne be reikalo atliekame! Sakyčiau, valstybė ir kariuomenė irgi ne veltui daro tai, apie ką jūs čia kalbate. Tam turi būti priežastis!
L. v.:   Labai įdomu. Kiek man žinoma, religinė veikla vis dar nėra reglamentuojama įstatymais ir jūs dabar tvirtinate, jog jūsų paties darbuotojai dirba ypač pavojingomis sąlygomis, nuo kurių netgi išprotėjama.  Tačiau aš negaliu nieko rasti apie tai internete. Nė užuominos. Ar tai reikštų, jog jūs slepiate informaciją apie savo darbuotojus ir jiems kylantį mirtiną pavojų?
Sv#1: (Nutraukiamo signalo garsas.)

Gedas tik akis pavartė. Kol Anastasija ir Aleksandras juokėsi iš tokio interviu, netruko prisiskambinti kitas:

Sv#2: Alio?!
L. v.:   Sveiki. Sakykite, prašau, kuo jūs vardu?
Sv#2: Noriu likti anonimas... Nors ne, vadinkite mane Artūru! Okėj?
L. v.:   Žinoma. Sveiki, Artūrai. Ką norėtumėte pasakyti mūsų laidos žiūrovams apie tai, ką šįryt kalbėjome?
Sv#2: Šitą... Aš norėjau pasakyt, kad tas Raimondas jums krūvą nesamuonių prišnekiėjo! Aš pats matau mirusius žmuones, aišku? Ai zy ded pypl, kaip sakoma... Tai va, gatvėse jų nėr iš viso! Tegu jis ten neaiškina, kad jų čia daugiau atsiranda nei kad buvo. Jų iš viso nėr! Vienas kitas tik... Kiekvieną rytą vaikštau iki kioskelio, dar nė vieno nemačiau, kurio bijoti reikėtų. Visiem nabašnikam į akis galiu spoksoti kiek panorėjęs – jie man netgi šypsosi ir į labą rytą atsako, okėj?
L. v.:   (dairosi kažkur anapus kamerų skausminga veido išraiška) Artūrai, o koks maždaug atstumas nuo jūsų namų iki tos vietos... iki to kioskelio?
Sv#2: Žiūrint, kurio. Jei užsinoriu „Gintarinio“, tai tenka ir iki Taduko pusrūsio nuropot, okėj? Bet šiaip kažkur du šimtai metrų, jei tik dėl pūslės. Ir jokio nabašniko pakeliui, aišku? Jums ten miglą į akis tas Raimondas pu... (netikėta ryšio pabaiga).

L. v.:   Priimsime dar vieną skambutį. Primename, jog šio ryto tema yra internete aptarinėjamas interviu, kurio nuorodą galite matyti ekrano apačioje ir paspausti ją, jei naudojate interaktyviuosius pultelius... Alio?
Sv#3: (Garsus šnopavimas į mikrofoną) Taip, alio... Ar čia tiesioginis eteris?
L. v.: Sveiki. Jūs paskambinote į laidą „Ryto prieskoniai“ ir aš esu Rimantė. Kuo jūs vardu?
Sv#3: Zigmas. Dirbu egzorcistu.
L. v.: Na pagaliau, bent vienas iš jūsų prisikambino. Kokiomis įžvalgomis norėtumėte pasidalinti, Zigmai?
Sv#3: Norėjau pasakyt, kad šį darbą dirbu jau aštuonerius metus ir man tikrai nepatinka, kai kažkokie nepatikrinti šaltiniai skleidžia apie mus tokį melą! Televizija neturėtų skleisti informacijos, prieš tai jos gerai nepatikrinusi!
L. v.: Mes kaip tik ir stengiamės padaryti tai, ką jūs dabar sakote. Patvirtinti arba paneigti informaciją. Gal jūs galite paaiškinti, ką tiksliai turėtume patvirtinti... ar paneigti?
Sv#3: (Keli gilūs atodūsiai) Gerai, reiškia šitaip... Nežinau, kaip ten yra su tuo mirusiųjų pagausėjimu – aš tokių problemų nesprendžiu. Mano darbas yra įtikinti tuos mirusius, kurie dėl vienos ar kitos priežasties nenori pasitraukti iš tam tikros teritorijos ir kelia problemas gyviesiems...
L. v.: Įtikinti?
Sv#3: Toks darbinis terminas. Mes... Na gerai – bent jau AŠ asmeniškai stengiuosi tikrai juos įtikinti. Kartais pavyksta. Jei nepavyksta, griebiuosi rimtesnių priemonių. Mes turime tam tikras, egzortui skirtas maldas, kurios nėra prieinamos įprastiems žmonėms, bet kaip ir sakiau – čia profesniai subtilumai. Tenka labiau užsispyrusias šmėklas varyti maldomis. Jei ir tai neveikia, naudojami šventinti talismanai, relikvijos ir vanduo. Ypač retais atvejais tenka telktis pagalbą, bet mano karjeroje tokių atvejų buvo vos keli.
L. v.: Kai jūs tai sakote, atrodo, jog čia nėra nieko rimto...
Sv#3: Toks darbas, sakau gi. Normaliam žmogui gali atrodyti kitaip, bet mes pripratę.
L. v.: Na gerai, tarkime. Tai vis tiek neatrodo it tokia didelė paslaptis, kurią reikėtų saugoti, kaip minėjo ankstesnysis pašnekovas...
Sv#3: (suirzęs) Jūs mažiau klausykite visokių prašalaičių! Spėju, tas pirmasis skambinęs yra visai ne tas, kuriuo dėjosi! Manau, jūs iš viso neturėtumėte imti interviu iš žmonių, prieš tai nepasikvietę jų į studiją!
L. v.:   Esu linkusi su jumis sutikti. Gal pavyktų jus įtikinti atvykti į studiją rytdienos laidai?
Sv#3: … (garsus šnopavimas) Aa... Ne, aš labai užsiėmęs, atleiskite. (Signalas nutrūksta)



- Jie šitaip ir patys vienas kitą diskredituos, manęs tuoj nebereikės, - sumurmėjo Gediminas, kuris stebėjo ryto laidą įsitaisęs fotelyje, su arbatos puodeliu vienoje rankoje ir sumuštiniu kitoje.
- Nė vienas iš jų negali susitarti su kitais, ką jie turėtų sakyti žmonėms tokiu atveju, todėl taip ir gaunasi, - šypsojosi Anastasija. - Jeigu juos visus pasikviestų į studiją ir padarytų akistatą, gautųsi dar linksmesnis šou.
- Ei, žiūrėk! - paragino Aleksas. - Jie tavo tikrą vardą iškapstė!

Gedas vos neišpylė arbatos sau į skreitą. Jo vardas ir pavardė išties puikavosi ties jo nuotrauka, laidos vedėjos atverstame interneto puslapyje. Nuotrauka buvo daryta darbovietėje, prieš Naujųjų metų šventę. Ir panašu, jog į studiją kreipėsi vienas iš jo buvusių bendradarbių, nekantraudamas pasidalinti atradimu. Beliko atsidusti – vaikinas nujautė, jog tokia informacija galų gale pasieks dienos šviesą. Jo veidą žmonės jau žinojo.
- Marčius... - sumurmėjo jis, pažinęs studijos forume užsiregistravusį informatorių.
- Pažįsti jį? - pasiteiravo Aleksas.
Gedas jau žiojosi atsakyti.

- Sveiki, Martynai, - kreipėsi laidos vedėja, ką tik pati pasiskambinusi forume nurodytu telefonu. - Jums skambina Rimantė iš „Ryto prieskonių“ laidos. Ar turite laiko tarti keletą žodžių?
- A, žinoma! - atsiliepė žvalus balsas. - Taip, turiu laiko, Rimante.
Tikrai, Marčius. Gedas puikiai prisiminė šį balso toną, skirtą išimtinai moterims, kurioms Marčius stengėsi padaryti gerą įspūdį.
- Jūs teigiate, jog asmeniškai pažįstate internetinės laidos dalyvį, prisistačiusį Raimondo vardu...
- Tikrai, pažįstu! Mudu dirbame toje pačioje darbovietėje ir esame geri draugai!
- Nuostabu... - Rimantės balse suskambo gaida, kuri atsirasdavo, vos tik moteris užuosdavo kokį nors neatitikimą. - Taigi, jūs teigiate, jog jo vardas yra Gediminas. Ką dar galėtumėte papasakoti mūsų žiūrovams apie šį žmogų? Kiek jo žodžiuose galėtų būti tiesos?
- Na, Gediminas visados būdavo labai tylus, todėl turiu pripažinti, buvo keista regėti jį kalbantį tiek daug ir taip rimtai, - susijuokė Marčius. - Ir jis paliko darbą labai staiga, niekam nieko nepasakęs, tad... sakyčiau, dalis to, ką jis pasakė, galėtų būti tiesa.

„Kokį šūdą tu čia mali? “ - pagalvojo Gedas, paremdamas galvą į arbatos puodelį. Jis ūmai neteko apetito.

- Didesnė dalis, ar mažesnė? - paklausė laidos vedėja. - Gal galėtumėte šiek tiek patikslinti?
- Aa... taip. Manau, jog jis sakė tiesą... Mes ir patys čia pastebėjome, jog prie jo stalo imdavo dėtis tam tikri negeri dalykai. Pavyzdžiui, vakar mano telefonas sudegė, kai nuėjau pasikalbėti su juo. Daugelis ofise šitaip neteko savo telefonų, vos tik nueidavo pabendrauti su Gedu. Vieną akimirką kalbiesi, kitą – tik zapt – telefono nebėr. Mes čia netgi tokį posakį turime, kad Gedo kampe bloga karma kaupiasi. Galbūt ten visai kiti dalykai kaupėsi, nežinau. Reikėtų kokį egzorcistą pasikviesti dėl viso pikto.
- Netgi šitaip, - suko plaukų sruogą Rimantė, viena akimi stebėdama įvykius forume.
Visi žiūrovai galėjo regėti atskirame ekrano skirsnyje pasirodančius komentarus. Dabar ten kaip tik kažkas įrašė daug klaustukų turintį klausimą: „Ar jiedu tikrai tokie geri draugai??? “
Žinoma, Rimantė to nepaklausė garsiai. Būtų netaktiška.
- Martynai, ką galėtumėte pasakyti apie jūsų draugą saugančias dvasias? - pasirinko kitą klausimą. - Mūsų žiūrovus neramina iki šiol internete tebesklindantis video įrašas, kur jūsų draugas papuola į avariją ir po akimirkos nematomos jėgos suplėšo mikroautobusą į gabalus ir vieną iš jo pakeleivių užmuša ypač žiauriai ir negailestingai. Ar anksčiau jums teko stebėti ką nors panašaus? Ofise? Kur nors kitur, kur jūsų draugas lankydavosi?
- A, ne... Ne,  nemanau...
Gedas kilstelėjo antakį. Marčiaus balsas kitame ryšio gale atrodė šiek tiek pasikeitęs. Galbūt jis pats pastebėjo komentarus forume. Ar suprato, jog viešai apkalbinėja buvusį bendradarbį, kurį saugo ypač agresyvi šmėkla, kuri GALBŪT netgi tūnodavo tame pačiame ofise, niekieno nematoma.
Tokia nejauki mintis galėjo priversti užsičiaupti daugelį.

Prisiminęs, Gedas dirstelėjo į balkono pusę, į stambias gėlių vazas, kur Jurga anksčiau buvo įsikūrusi kartu su Ieva. Dabar ten buvo tuščia. Galbūt joms nusibodo ir merginos nuėjo pas Eidžį bei Kristiną į pusrūsį?
Dingtelėjo nejauki mintis, kad galbūt Jurga bus plykstelėjusi ir išlėkusi paaiškinti Marčiui keleto svarbių gyvenimo tiesų. Jeigu ir taip – jis vargiai būtų spėjęs ją sulaikyti. Panorėję, vaiduokliai galėjo būti neįtikėtinai greiti.
Ne, jos greičiausiai bus nusileidusios į pusrūsį, pagalvojo jis, atsipalaiduodamas. Laida ėjo į pabaigą ir iškelti nauji klausimai tebeliko be daugelio atsakymų. Buvo labai keista girdėti, kokių keistų dalykų žmonės prisigalvodavo, kai suteikdavai jiems vos porą naujų idėjų.


* * *


Vėlyvo interviu sukeltas šurmulys nerimo visą rytą. Žinoma, niekas kol kas nesirengė aptarinėti tokių klausimų, kaip „o ką mes patys darysime numirę? “ Gedo pareiškimai interneto TV laidoje atrodė pernelyg neįtikėtini, kad kas nors priimtų juos visiškai rimtai. Tad kol kas svarbiausias visų užduodamas klausimas buvo - ar mes galime iš viso pasitikėti tokia informacija? Kas per vienas tas Raimondas/Gediminas? Iš kur jis toks išlindo ir kaip jis drįsta?!
Tas paskutinis „kaip jis drįsta“ buvo eskaluojamas visais kanalais. Religingoji visuomenės dalis buvo ypač pasipiktinusi ir to neslėpė.
Bet tada atsibudo kita visuomenės dalis – tie, kurie mėgo išnaudoti tinkamas progas. Internete pasirodė pranešimas nuo dar vienos reginčiosios, kurią visi pažinojo ypač puikiai ir kurios vaiduokliškas istorijas seniausiai buvo nurašę į fantastikos skyrių.
Premjero dukterėčia patvirtino vos ne kiekvieną Gedimino žodį. Žinoma, mergina neturėjo pažįstamų šmėklų, kurios būtų mirusios seniau kaip prieš 10 metų, tačiau ji turėjo keletą neregimų draugų ir žinojo, kad vyriausybė vystė vieną slaptą programą, susijusią su mirusiais. Kadangi ji nedirbo jokioje valstybinėje įstaigoje ir nebuvo įpareigota laikyti liežuvio už dantų, mergina išpasakojo viską, ką nugirsdavo dėdę kalbant su kitais politikais. Informacijos nebuvo daug – tik tai, jog vyriausybė finansavo tyrimus bei išlaikė slaptą karinį padalinį, kurio sudėtyje buvo ir mirusiųjų.
Kai žurnalistas paklausė merginos, kokiu tikslu tai yra daroma, naivi, dėmesio ištroškusi gotė tik pečiais trūktelėjo:
- Ką aš žinau. Jie sakė, jog nenori atsilikti nuo kitų šalių...

Veikiausiai niekas nebūtų rimtai susidomėjęs jos žodžiais, tačiau pačią paskutinę akimirką įvyko šis tas nenumatyto. Iš kažkur atsiradęs vyras juodu kostiumu ir tamsintais akiniais pamėgino išmušti kamerą iš operatoriaus rankų ir išreikalauti duomenų laikmeną. Kitas toks pat tipas pamėgino jėga nuvesti gotę į jos laukiantį limuziną. Nė vienas iš kostiumuotų pareigūnų nesuprato, jog žurnalistai naudojo kamerą, kuri transliavo filmuotą medžiagą WiFi ryšiu į netoliese laukiantį furgoną. Pajutęs pavojų, vairuotojas tiesiog paliko sceną ir sugrįžo į TV studiją. Žurnalistai neteko kameros, tačiau jiems tai nepasirodė didelė bėda - jų laukė tikra sensacija. Premjero dukterėčią stengėsi nutildyti filmavimo metu! Ir pala, ką ji ten sakė?..

Štai tada visiems atsivėrė akys ir žmonės sujudo dar smarkiau nei prieš tai. Ar apsifantazavusios gotės žodžiai reiškė, jog problema yra pasaulinio masto ir vyriausybė švaisto mokamus mokesčius tam, kad panaudotų savo pačios piliečius po mirties?
Visi ūmai užsinorėjo išgirsti, ką apie tai pasakys pats premjeras ir šalies prezidentas.
Tarsi vienos gotės būtų maža, netrukus prie augančio erzelio prisidėjo visų žinomas ir gerbiamas VU profesorius, kuris irgi turėjo gebėjimą regėti mirusius. Interviu su juo atrodė nepalyginamai rimtesnis ir šį kartą jokie juodi kostiumai nesutrukdė filmavimo. Matematikos profesorius neturėjo informacijos apie valstybines programas, tačiau jis patvirtino kitus Gedimino išsakytus faktus.
Taip, prieš septyniolika metų išties buvo padaryta kažkas kraupaus, nes liekančių šmėklų skaičius pastaruoju metu sparčiai augo. Visuomenė apie tai nežinojo, nes paprasčiausiai nesusidūrė su reiškiniu gatvėse. Profesorius pasiūlė visiems pasidomėti pranešimais iš Karagandos ir Sarano. Tiems, kas nėra girdėję – tai vienas didžiausių akmens anglies gavybos baseinų Kazachijos šiaurės rytuose. Tą regioną pastaruoju metu kankino milžiniškas galvos skausmas - visos šachtos bei karjerai buvo paskelbti ypač pavojinga zona dėl smarkiai padažnėjusių nepaaiškinamų reiškinių.
Ugnies aliarmai skambėdavo po kelis kartus per dieną, be jokios regimos priežasties. Arba atkakliai tylėdavo, kai iš vienos ar kitos šachtos pasipildavo juodi dūmai... be jokios ugnies. Prietaisai gesdavo it užkeikti, nuolat dingdavo radijo ryšys ar tiesiog išsikraudavo baterijos. Keli žmonės buvo rasti negyvi siauruose požeminiuose praėjimuose, jie atrodė lyg kritę iš labai didelio aukščio. Kriminalistai pamatavo tuos du su puse metro iki lubų ir papurtė galvas – tokia mirtis atrodė neįmanoma.
Kai kažkas susiprotėjo iš artimiausio religinio centro atsivesti egzorcistą, šis nualpo tebesileisdamas liftu į tarpinę šachtą, kurioje buvo laikoma tunelių rausimo įranga. Atsipeikėjęs ligoninėje, vyras griežtai atsisakė grįžti. Jo teigimu, visa tarpinė šachta buvo TIRŠTAI apsėsta šmėklomis ir šios atrodė kaip reikiant įniršusios. Jūs norėjote egzorcizmo seanso? Atleiskite, bet mes tokiomis sąlygomis nedirbame. Ne, niekaip.
Taigi, profesorius mielai sutiko su idėja, jog šmėklos tikrai galėjo leistis į žemės gelmes. Geriau pagalvojus, o kur joms daugiau dėtis? Į kosmosą? Ten kosminis spinduliavimas dar stipresnis nei bet koks 5G signalas Žemėje. Ir jei šis išties kenkia mirusiems, tuomet sprendimas tebuvo vienas – gilyn.
Arba išjungti visas antenas ir palydovus.

Po tokio pareiškimo niekas pernelyg nenustebo, kai kritišką balsą parodė ryšio kompanijos.  Jų atstovai spaudai pateikė labai standartinį pranešimą – dar gerokai seniau nei prieš 17 metų buvo atlikti visi privalomi tyrimai ir įrodyta, jog 5G naudojami dažniai ir spinduliavimo stiprumas yra saugūs – jei vartotojas laikosi visų privalomų taisyklių. Ar 5G ryšį naudojančiu telefonu galima iškepti kiaušinį? Žinoma, galima, bet tą buvo galima padaryti ir su trečiosios kartos įrenginiais. Čia nieko naujo. Žmonėms tai yra visiškai saugu.
Kai nekantri žurnalistė priminė, jog kalba eina apie mirusius žmones, stojo nejauki tyla. Tada:
- Atleiskite, bet mes netiekiame ryšio paslaugų mirusiems. Jiems būtų sudėtinga susimokėti.

Taip pajuokavo Tele2 atstovas spaudai. Jis buvo išsilavinęs vyras ir žinojo, kad vietoje įterptas humoras spaudos konferenciją paverčia „gyvesne“.

Kitos ryšio kompanijos nepasakė nieko naujo – tik susilaikė nuo bet kokio humoro, kad nepatirtų tokio paties pasipiktinusių vartotojų skambučių antplūdžio. Jie tiesiog patvirtino, jog 5G signalas nebus nei atjungtas, nei susilpnintas, nei dar kaip nors modifikuotas – nes esantis yra tiesiog tobulas. Jūs juk nenorite, kad internetas vėl imtų veikti pusės megabito per sekundę sparta, tiesa?


Apie ketvirtą valandą atsibudo ir valdančioji klasė. Skubiai suorganizuotoje spaudos konferencijoje pasirodė premjero atstovas spaudai. Labiau patyrę žurnalistai nesunkiai pastebėjo, jog vyras atrodė šiek tiek pasimetęs ir nežinantis ką daryti. Turbūt ne kasdien vyriausybė sprendė tokias problemas, kaip šalies piliečių gyvenimas po mirties, ar kažką panašaus. Pastebėję jo sutrikimą, žurnalistai griebė jautį už ragų:

Žurnalistas #1: Ar tiesa, jog šalies vyriausybė remia karinę programą, kurioje naudojami mirę mūsų šalies piliečiai?
Premjero atstovas spaudai: Esu tikras, jog tai labai juodas humoras – tik tiek.
Žrn. #1: Esate tikras, ar garantuotai žinote?
P. A. S.: Tokia yra vyriausybės pozicija šiuo klausimu.
Žrn. #2: Kodėl tada buvo nutildyta Gerda Armontaitė (premjero dukterėčia)? Ar jos žodžiuose yra nors kiek tiesos?
P. A. S.: Ji nebuvo nutildyta. Apsaugos darbuotojai nustatė pavojų saugomam asmeniui ir ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad ji būtų saugiai pargabenta namo.
Žrn. #2: Kaip tada mums reikėtų vertinti jos naujausią pareiškimą Facebook profilyje?
P. A. S.: (sutrikęs) Kokį dar pareiškimą?
Žrn. #2: (rodo iškeltą planšetę) Prieš penkias minutes Gerda Armontaitė atnaujino savo informaciją. Ji teigia, jog buvo jėga pargabenta namo ir dabar yra laikoma užrakinta savo kambaryje. Iš jos buvo atimtas kompiuteris ir vienas iš telefonų. Jos dėdė (šalies premjeras) organizuoja uždarą posėdį „nutekėjusiai informacijai suvaldyti“. Kaip mums tai reikėtų vertinti?
P. A. S.: Gerda Armontaitė... ji jau anksčiau ne kartą įrodė, kokia laki yra jos fantazija. Esu tikras, ji neturi priėjimo prie jokios informacijos ir tiesiog naudojasi sukeltu šurmuliu. Visi paaugliai tą daro. Mes atsiprašome už jos sukeltus nepatogumus.
Žrn. #3: Mūsų žiniomis, ji vienintelė premjero šeimoje regi mirusius ir gali su jais bendrauti. Šiuo metu vėl yra viešai keliamas klausimas apie „reginčiuosius“ mūsų visuomenėje ir jų išgyvenamas problemas. Kokia vyriausybės pozicija tuo klausimu?
P. A. S.: Supraskite, jog vyriausybė į šalies problemas žiūri itin praktiškai, o ne iš kažkokios metafizinės pozicijos. Mes juk gyvename realiame pasaulyje, tiesa? Vyriausybė nesikiša į religinius reikalus ir netrukdo žmonėms tikėti tuo, kuo jie nori – tam yra atitinkamos privačios organizacijos. Aišku, jei kyla pavojus asmens laisvei ar saugumui, tam mes turime atitinkamus įstatymus, policiją ir kariuomenę. Nukentėjusieji turėtų kreiptis. Mes negalime padėti tiems, kurie tyli ir niekur nesikreipia.
Žrn. #2: Taigi, jūs sakote, jog mūsų valdančioji klasė paprasčiausiai... netiki vaiduokliais?
P. A. S.: Jeigu bus gautas patvirtinimas iš rimtų mokslininkų, pažadu, jog pozicija pasikeis. Bet, kaip jau sakiau, šiuo metu į problemas yra žiūrima labai praktiškai. Vyriausybė negali lyg niekur nieko pasiduoti masinei psichozei.
Žrn. #1: Tokia pozicija labai patogi, norint vystyti slaptas karines programas...
P. A. S.: Nėra jokių slaptų programų. Nėra. Šiuo metu didžiausia problema yra švietimo sistemos reformavimas – tai ties tuo ir vertėtų sugrįžti, užuot eskalavus fantastines teorijas. Dėkoju už dėmesį!


* * *


Saulei pasukus vakarop, Gedas jau buvo linkęs sutikti su Alekso žodžiais – kas tiksliai jam turėjo pavykti? Jo suteiktas interviu sukėlė rimtą šurmulį, bet geriau pažiūrėjus, tai tebuvo masiškas šou. Antenos tebeveikė visu galingumu, žmonės veltui sunaudojo šimtus gigabaitų interneto ir žurnalistai nespėjo imti interviu iš kiekvienos įžymybės, trokštančios pasinaudoti proga bei tarti savo nuomonę. Įvyko pora nežymių protestų, kuriuose dalyvavo kelių bažnyčių nariai – jie reikalavo vyriausybę paviešinti visas dabar vykdomas karines programas. Kažkas apmėtė kiaušiniais premjero rezidencijos vartus ir sukūrė peticiją internete, raginančią atšaukti Gerdos Armontaitės namų areštą. Žurnalistai pareiškė norą paimti iš merginos dar vieną interviu, bet panašu, jog ši nebeturėjo ir antrojo telefono, kad galėtų ką nors atrašyti. Jos namų areštas kol kas buvo naujausia ir svarbiausia tema.

Taigi, kas tiksliai Gedui turėjo pavykti? Pasaulis sutartinai dardėjo velniop ir jis tegalėjo žiūrėti. Niekas nesiklausė jo balso. Žmonių dėmesys klaidžiojo nuo vienos temos prie kitos, it avys nevaldomoje bandoje. Visos bliovė ir visos žiūrėjo išvertusios akis. Tai buvo toks graudus vaizdas, kad jam tesinorėjo vieno – pasinaudoti Alekso patarimu ir išnykti. Savo pranešimą jis jau perdavė.


* * *


- Gedai, - išjudino vaikiną Anastasijos balsas. Jis dirstelėjo į praėjimą, kur mergina viena ranka ramstė sieną. - Turi laiko? Mes turime svečių ir jie nori tave pamatyti.
- Ką? - sunerimo jis, skubiai užverdamas interneto naršyklę. - Svečiai... čia, jūsų namuose?..
- Jie negyvi, - skubiai paaiškino mergina. - Laukia tavęs garažuose. Atvyko pas dėdę Ernestą, bet panašu, jog norėtų ir tau tarti žodį. Sveikinu – tu garsus jau ir mirusiųjų pasaulyje!
- Nesuprantu, kodėl tu mane taip palaikai, - papurtė galvą jis. - Tavo brolis teisus. Mes tik sukėlėme didelį triukšmą, kuris realiai neduoda jokios naudos. Žmonės tiesiog šokinėja nuo vienos temos prie kitos ir rungtyniauja tarpusavyje, kas pritrauks daugiau dėmesio. Laiko švaistymas.
- Ei, tau pavyks! - ji žengė arčiau, nutaisydama tą pačią, viską žinančios ir viskuo patenkintos šypseną.
- KAS tiksliai pavyks? - pamėgino atsikirsti Gedas.
- Kažkas būtinai pasikeis, pamatysi, - nesiliovė ji. - Tu darai gerą darbą, parodydamas visiems tiesą. Tai negali likti nepastebėta. Todėl tau pavyks.
Gedui norėjosi urgzti. Ji taip ir neatsakė į klausimą, išreikšdama aklą tikėjimą juo. Lyg viena tų fanatikų, kuriems dogma buvo svarbesnė nei sveikas protas.
Antra vertus, jam buvo malonu, kad kažkas juo taip aklai tikėjo. Net jeigu jis pats nebetikėjo tuo, ką daro. Galbūt žmonėms visai nereikėjo žinoti apie tai, kas vyko po mirties? Galbūt tiesiog vertėjo sulaukti laikų, kai giliai po planetos paviršiumi susidarys kritinė šmėklų masė ir problema išsispręs savaime... kažkaip?
Jis atsiduso ir patraukė klaviatūrą į šalį.
- Jie manęs garažuose laukia?
- Taip. Eime, palydėsiu.
- Aleksas irgi ten? Manau, pats laikas būtų pasinaudoti jo pasiūlymu ir pradingti visiems iš akių.
Ji nieko neatsakė, stebėdama vaikiną skvarbiomis, pilkomis akimis. Tylėdama sekė iš paskos ir tik kai abu pasiekė garažo vartus, nutvėrė už rankovės.
- Žinai, tu man patinki.
Jis grįžtelėjo į ją ir mirktelėjo du kartus, sutrikęs ir nustebęs.
- Kai stengiesi ir darai kažką, ko niekas kitas iš mūsų nedaro, - tęsė Ana. - Tu man tikrai patinki. Aš neturiu nei drąsos, nei draugų, kurie galėtų man padėti taip, kaip tau padeda Ieva su Kristina, ar Eidžis ir mano brolis. Be to, visi tie žmonės – jie dabar kalba apie tave nesustodami. Tu jau padarei daugiau, nei bet kuris iš mūsų galėjo tikėtis. Ir man tai tikrai patinka.

Dar vienas padrąsinimas? Gedo neapleido kartokas jausmas, kad ši miela mergina stengiasi be reikalo – jis pats neturėjo žalio supratimo, kas jam turėtų pavykti.
- Manau, jie visi turi žinoti, kad galų gale priimtų kokį nors sprendimą, - nesiliovė Anastasija. - Kuo daugiau jiems atskleisi, tuo žmonėms bus aiškiau. Nenoriu, kad sustotum pusiaukelėje.
- Kas bus, jeigu jie nieko nedarys net ir žinodami? - paklausė jis.
- Tai jau ne tavo kaltė, - šyptelėjo ji. - Tu tik perduodi žinias. Tai ir perduok jas, kol kažkas ims keistis. Arba kol kažkas nepataisomai sulūš. Abiem atvejais, tu būsi padaręs daugiau, nei bet kuris iš mūsų įstengtų.
- Tu stipriai perlenki, žinai tai?
- Galbūt, - plačiai nusišypsojo, nutverdama garažo durų rankeną. - Tai todėl, kad nenoriu matyti tave besitraukiantį.
- Gerai, tavo viršus, - atsiduso jis, purtydamas galvą. - Galiu palaukti porą dienų, kol kas nors tavo dideliam džiaugsmui sulūš.
- Matai? Jau geriau! - nusijuokė mergina.
Jis šyptelėjo nenorom ir papurtė galvą – ji buvo nepataisoma.

Abu žengė į amžiną garažų prietemą, kur vieninteliai šviesos šaltiniai buvo du televizoriai ir keli maži langeliai pusiau permatomais stiklais. Dvi sofas supo būrys mirgančių siluetų, kurie sutartinai grįžtelėjo atvykėlių pusėn ir prasiskyrė, praleisdami abu į centrą.
Gedas išvydo Aleksą, įsitaisiusį viename sofos gale. Jo dėdė stovėjo šalia, sunėręs rankas ties krūtine. Kristina ir Eidžis mirgėjo ties sofos viduriu, akivaizdžiai išskirti iš kitų.
Tuo tarpu ant kitos sofos buvo įsikūrusios trys dar neregėtos šmėklos. Moteris ir du vyrai. Iš to, kaip trijulė suprojektavo savo aprangą ir kitas detales, Gedas atskyrė buvusius karius. Jis patyliukais nusistebėjo, jog šiuose namuose žuvę kariai lankėsi pernelyg dažnai.
- Gedai, - linktelėjo jam Aleksas, - Gerai, kad atėjai. Sulaukėme svečių iš Rusijos ir panašu, jog netgi ten jie ima aptarinėti tai, kas vyksta Lietuvos interneto padangėje. Susipažink – Darijus, Michailas ir Irina.
Jis parodė trijulę iš eilės ir tie pasisveikino kiekvienas savo ženklais, smalsiai stebėdami Gedą itin gyvai atrodančiomis akimis.
„Sveiki, “ - perdavė Gedas ženklų kalba.
- Ir mes pagaliau tiksliai žinome, kodėl jie gaudo tuos civilius mirusius, - tęsė Aleksas. - Pirmas mūsų spėjimas buvo teisingas. Žvalgyba ir slaptos operacijos priešo užnugaryje yra pirmasis ir pagrindinis tikslas.
- Bet kodėl būtent civiliai? - papurtė galvą Gedas.
„Triukšmas, “ - parodė ženklais Michailas. - „Įranga, kuri valdo sugautuosius, naudoja tam tikro dažnio ir sekos radijo triukšmą. Jis yra siaubingai nemalonus – daug baisesnis nei 5G. Slopina bet kokį savarankišką mąstymą. Nė vienas, susijęs su projektu, nenori jo patirti savo kailiu. “
- Aš maniau, projektas yra slaptas? - suraukė antakius Gedas. - Kaip čia yra, jog paprasti kareiviai apie jį žino?
Michailas nusišypsojo it ryklys.
„Net ir karių tarpe yra reginčiųjų, apie kuriuos niekas nežino, “ - parodė jis. - „Ši informacija seniai išplitusi, tiesiog niekas apie tai garsiai nekalba. Kuomet kariai yra siunčiami į karštuosius taškus, jie jau puikiai žino, kad mirties atveju geriau nešdintis kuo toliau nuo saviškių. Štai kodėl taip mažai karių yra sugaunama ir panaudojama iš naujo. “
- Gerai, tarkime, - sutiko Gedas. - O koks kitas sugautųjų panaudojimo būdas?
- Panašu, jog yra sukurti koviniai kostiumai, kuriuos valdys sugautos šmėklos, - murmtelėjo Aleksas. - Kurias savo ruožtu valdys dalinio vadas. Greičiausiai vienas iš tų, kuriuos tau teko matyti gatvėje.
„Ši technologija jau pilnai išmėginta, “ - kreipėsi į gyvuosius Darijus. - „Jie dabar stengiasi optimizuoti ją ir atpiginti tiek, kad galėtų sukurti ištisus batalionus. Jei viskas pavyks, ateityje turėsime progą stebėti unikalius šmėklų karus. “
Gedas susmuko ant sofos, beveik nekreipdamas dėmesio į Eidžį su Kristina. Prisiminė juos tik tada, kai abu sumirgėjo šalia, nustebinti tokio neatidumo.
- Atsiprašau... - sumurmėjo jis, jausdamas užplūstantį nuovargį. Pastarųjų naujienų jam buvo šiek tiek per daug.
- Manau, visi puikiai supranta, kaip jautiesi, - paguodė jį Ana. - Tai nėra labai malonios žinios.
- Ir tau nuo šiol reikėtų ypač saugoti Jurgą, - tarė Aleksas. - Su jos sugebėjimais, ji būtų ypač gardus kąsnelis. Manau, jie tikrai apsidžiaugtų nutvėrę šmėklą, kuri gali pridaryti rimtų nuostolių priešo užnugaryje. Garantuoju, jog po įvykių senamiestyje, ji yra pagrindinis jų taikinys.
„Ne visos naujienos yra tokios blogos, kaip jums atrodo, “ - įsijungė į pokalbį Irina. - „Tiesa, jog jie turi planų ateičiai, kaip išnaudoti mirusius, tačiau tie planai turi vieną milžinišką trūkumą – kuo toliau, tuo daugiau slaptos informacijos patenka į mirusiųjų rankas. Mokslininkai miršta. Projektus kuriantys specialistai taip pat miršta ir daugelis jų nėra patenkinti tokia kryptimi. Dalis specialistų netgi yra verčiami dirbti prieš savo valią, tad nenuostabu, jog po mirties jie mielai pasidalina viskuo, ką sukaupė būdami gyvi. Mes teturime vieną problemą – nėra tiek daug patikimų gyvųjų, kuriems galėtume visa tai perduoti. “
- Ar jūs sakote, jog galite visu tuo pasidalinti su mumis? - netikėjo savo ausimis Gedas.
- Jei tiksliau – su tavimi, - parodė Aleksas. - Jie tiki, jog tu esi unikalioje padėtyje ir gali pagelbėti su informacijos sklaida.
- Galbūt, - sunėrė rankas Gedas. - Bet kaip tai padės? Jei teisingai suprantu, visas šis fenomenas yra globalus. Jeigu mes priverstume vieną šalį liautis vystyti panašų projektą, kitos vargu ar sustos. Sutikite – tai yra išties unikalus ginklas, kurio niekas nenorės taip lengvai atsisakyti.

Ar jam pasirodė, ar Irinos veide išties pražydo šėtoniškai klastinga šypsena?..
„Patikėk, mes turime priemonių viską pakeisti, “ - parodė ženklais moteris. - „JAU turime. Kaip ir sakiau, kuo toliau, tuo daugiau informacijos pereina į mūsų rankas. Vienintelis dalykas, ko mums išties trūksta – tai fizinio pajėgumo realiame pasaulyje. “
- Ko jums tada reikia? - paklausė Gedas.
- Tavo Jurgos, - pasakė Aleksas. - Jie suteiks tau išties sprogią informaciją, mainais į Jurgos pagalbą.
Gedas apsidairė, ieškodamas paminėtos merginos. Kaip tyčia, jos nebuvo. Kaip ir Ievos.
- Žinot ką, Jurga nėra mano tarnaitė, - pasitrynė smilkinį. - Jums reikėtų kalbėtis su ja pačia, jei ketinate dėl ko nors susitarti...
Jis nutilo, pastebėjęs keistas Alekso ir Anos veidų išraiškas.
- Kas?
- Aš maniau, jog tu žinai?.. - sumurmėjo mergina.
- Gedai... Pameni, kaip mudu kalbėjome apie tai, jog vaiduokliai nesugeba meluoti? - pertarė seserį Aleksas. Gedas linktelėjo, vis dar nesuprasdamas, kur link blondinas suka. - Tau galbūt tada pasirodė, jog aš juokauju, bet tai tiesa – jie neturi tam skirto dešiniojo smegenų pusrutulio. Ar smegenų apskritai. Kitaip tariant – jie tegali manipuliuoti sukaupta informacija, bet negali jos pagausinti be išorinės pagalbos. Su jų vaizduote lygiai tas pats. Štai kodėl vaiduokliai dažnai sutinkami sustingę ir nejudrūs, spoksantys į vieną tašką kokioje nors apleistoje vietoje. Netekę kontakto, jie nebeturi išorinio stimulo, nebeturi į ką reaguoti ir todėl anksčiau ar vėliau lieka egzistuoti kažkurioje konkrečioje akimirkoje, it programą įvykdę robotai. Toks reiškinys gali nutikti kad ir vidury gatvės. Jei mirusio žmogaus niekas nepastebi pernelyg ilgai, šis tiesiog pereina į pasyvų režimą.
- Bet Jurga ne... - jau žiojosi Gedas, pastebėjęs itin stambų trūkumą Alekso teorijoje.
- Taip, taip, - linktelėjo blondinas. - Jurga, Ieva ir visi kiti atrodo pernelyg gyvi ir savarankiškai mąstantys, nes jie turi inkarą šiame pasaulyje – tave. Kai tu juos visus suradai gatvėje, suteikei leidimą naudoti save kaip intelektualaus stimulo šaltinį. Mirusiems toks egzistencijos būdas yra nepalyginamai patrauklesnis nei spoksojimas į vieną tašką ir jie dėl to yra pasiryžę nuveikti labai daug. Pavyzdžiui, medžiotojams tarnaujančios dvasios yra nusiteikusios savo veiksmais pasmerkti kitus reginčiuosius – kad tik neprarastų savo „inkaro“. Štai apie kokio stiprumo ryšį mes kalbame.
Apstulbęs Gedas tesugebėjo klausiamai žvilgtelėti į Kristiną su Eidžiu. Pastarasis dirstelėjo į moterį, o ši ramiai linktelėjo Gedui, tarsi pritardama viskam, ką Aleksas susakė.
- Bet... aš jiems niekada nedaviau jokių įsakymų, - sumurmėjo vaikinas. - Jie visi tebuvo mano kambariokai!
- Jei tau bus lengviau, galvok apie savo įnamius kaip apie angelus sargus, - pasiūlė Anastasija. - Kuomet dvasia nėra išnaudojama, ji vis tiek atranda ką veikti. Tavo atveju, visi keturi tavo įnamiai užsiėmė tuo, kas jiems atrodė svarbiausia – saugojo tave, kaip savo inkarą bei stimulo šaltinį. Kitaip tariant, Eidžis turėjo priežastį rūpintis kompiuterio saugumu, Kristina turėjo priežastį kontaktuoti su tavimi ir perspėti apie kylančius pavojus, o Jurga su Ieva... nežinau. Primink, ką jos abi veikė?
- Sekiojo man iš paskos? - trūktelėjo pečiais Gedas.
- Angelai sargai, - prunkštelėjo Aleksas, viena akimi dirstelėdamas į savo seserį. Ši nesidairydama mostelėjo kumšteliu brolio kryptimi.
- Tai daug geriau, nei tavo apgailėtinas ir bejausmis palyginimas su „nenaudojamais darbo įrankiais“, - atsikirto ji. - Bet sutinku – iš dalies tai gali pasirodyti tiesa. Mes galime išnaudoti savo dvasias asmeniniais tikslais ir jos dėl to neturi jokių moralinių problemų. Kadangi Jurgos didžiausias prioritetas šiuo metu yra rūpintis tavo gerove, Irina todėl ir kreipėsi į tave, kad tu suteiktum jai kitą užduotį. Nes ji pati to niekada nepadarys.

Gedas dėbtelėjo į tris naujas šmėklas, niekaip nenorėdamas susitaikyti su idėja, kad visi keturi jo įnamiai tėra jo marionetės be asmeninės valios... bent jau toks įspūdis jam susidarė pasiklausius Anos ir Alekso.
- Ar jūs taip pat turite savo... inkarą? - paklausė jis Irinos.
Moteris ramiai linktelėjo.
„Šeimininkas atsiuntė mus derėtis, pamatęs žinias internete“, - parodė ji. - „Aleksas jį pažįsta asmeniškai“.
- Ir jūs nieko prieš, kad esate šitaip įsakinėjami?
Irinos lengva šypsena beregint praplatėjo. Moteris papurtė galvą.
- Norėčiau jį pamatyti dirbtuvėse, kalantį į lentą vinį, - burbtelėjo Aleksas. - Įtariu, pirmos penkios minutės būtų sugaištos teiraujantis plaktuko, ar šis neturi nieko prieš tokį panaudojimą... ai!
- Gal tu liausies vieną kartą su savo palyginimais?! - užsimojo Anastasija antrą kartą.
- Betgi tiesą sakau! Kitas penkias minutes jis atsiprašinėtų vinies... au!
Aleksas ištiesė rankas, gindamasis nuo įpykusios sesers. Galų gale ėmė juoktis neišlaikęs, kas tik dar labiau įsiutino merginą.
Gedas dirstelėjo į tris svečius.
- Gerai, tarkime, jog aš galiu pasiūlyti Jurgai keliauti su jumis. Kokios tiksliai pagalbos jums iš jos reikia?
Šmėklos susižvalgė tarpusavyje, tada palinko į priekį, nusiteikusios keistis informacija.

Kol sesuo lupo brolį, Gediminas aptarė visas rūpimas detales. Panašu, jog Jurgos indėlis svetimame plane buvo didelis – jai reikėjo išversti keletą vartų, kad tam tikra transporto priemonė galėtų nekliudoma išvažiuoti iš rusų karinės bazės. Kai Irina užsiminė, kas tai per transportas, net visko regėjęs Aleksas pamiršo gintis ir netikėdamas pareikalavo pakartoti.
- Jūs ką, rimtai?! - nuskardėjo per visą garažą jo riksmas.
Gedas kelis kartus priminė sau, jog mirusieji negali meluoti ar išrasti tiesos. Taip, Irina kalbėjo visiškai rimtai... kas atrodė dar kraupiau.
- Tokiu atveju tu negali jiems skolinti Jurgos! - žvilgtelėjo į Gedą Aleksas. - Velniava, aš žinojau, jog ruskiai nuprotėja išgėrę, bet kad šitiek...
- Palauk, bet visa tai juk sugalvojo gyvas žmogus, tiesa? - papurtė galvą Gediminas. - Negalėjo juk mirusieji lyg niekur nieko imtis kažko panašaus?
- Na... - skėstelėjo rankas blondinas, - taip... tu teisus, bet...
Trys svečiai iš Rusijos tebesėdėjo laukdami atsakymo, nutaisę nekaltus veidelius.


* * *


Gedo vienatvę sutrikdė tylus beldimas į duris, kurį jis nedvejodamas priskyrė Anai. Merginos brolis paprastai įsiverždavo nesibeldęs. Pastarąsias dvi valandas blondinas praleido savo kabinete, murmėdamas panosėje bei naršydamas Vikipediją. Gedas tuo tarpu nusprendė tiesiog pagulėti ir pagalvoti. Trijų svečių paliktos naujienos kėlė stiprų nerimą ne jam vienam. Tik mirusieji atrodė pagyvėję, lyg užuodę vartus į rojų.
- Užeik, - pakvietė jis merginą.
Anastasija, regis, išvengė visų negatyvių nuotaikų, kurias Gedas pasidalino su Aleksu po lygiai. Ji netgi teikėsi apdovanoti vaikiną šypsena.
- Ar nusiteikęs vienai kitai gerai naujienai?
- Um... Jei tai bus kažkas panašaus į garažo naujienas, tuomet ne.
Ji trumpai nusijuokė.
- Nieko panašaus. Tiesiog tu greitai turėsi naują svečią šiuose namuose.
- DAR vieną svečią? - kilstelėjo jis nuo lovos.
- Šį kartą gyvą, - skubiai įsiterpė Ana. - Ir tu jį puikiai pažįsti.
- Gyvas žmogus, kurį aš puikiai pažįstu... - mintijo vaikinas, stengdamasis prisiminti tokį. Joks veidas neišniro iš atminties gelmių, kuris atitiktų panašius kriterijus. Nebent...


* * *


- Sveiki, - supūkštė Nero, tiesdamas ranką Aleksui, tada Gedui, laukusiam greta vartų. - Nebūčiau patikėjęs, jog man pačiam prisireiks pasislėpti, bet štai aš čia, jūsų malonėje!
Jis kilstelėjo skrybėlę, atiduodamas pagarbą šiek tiek tolėliau lūkuriuojančiai Anastasijai.
- Eime vidun, - atsiduso Aleksas. - Nekenčiu stovėti už vartų.
- Viskas gerai? - pastebėjo nuotaikas Nero. - Aš netrukdau, tiesa? Jei kas nors negerai, jūs tik pasakykite. Aš galiu pasislėpti savo antrosios eilės pusbrolio bute, kitame mieste...
- Ne, tai ne dėl jūsų, - papurtė galvą Aleksas. - Ir mums visiems bus daug geriau, jei laikysimės kartu. Bent jau nebereikės rizikuoti ryšio priemonėmis, besistengiant susisiekti.
- Hm. Turėčiau suprasti, jog kažkam visgi prisireikė mano kontaktų, - Nero dirstelėjo į Gediminą. - Ar tu ir vėl turi ką nors naujo, ką norėtum pasakyti publikai?
Gedas trumpai pagalvojo, tada linktelėjo. Trys rusiškos šmėklos nė nesistengė nuslėpti savojo plano nuo gyvųjų. Netgi priešingai – jos pageidavo, jog Gedas paskleistų žinią, vos tik įgis tinkamą progą. Kraupaus sumanymo kūrėjai visiškai nenorėjo užklupti žmonių nepasiruošusių – tik ištaisyti senas klaidas.
- Na, tuomet tau labai pasisekė, - pasitrynė rankas Nero. - Nepatikėsi, kiek žmonių man paskambino šiandien, reikalaudami tavo kontakto.
Jie perėjo kiemą ir netrukus jau kuitėsi gyvenamojo namo prieškambaryje, audamiesi batus ir kabindami paltus.
- Siūlau vėlgi kilstelėti kartelę aukščiau, - negaišo laiko Nero. - Tu jau pasirodei geltonųjų laikraščių puslapiuose ir davei interviu interneto TV laidoje. Toliau kartoti tą patį tame pačiame lygyje būtų nuodėmė – tavo populiarumas šiuo metu tiesiog per didelis.
- Populiarumas? - prunkštelėjo Gedas.
- Na gerai – žinomumas, - nusileido Nero. - Jei rimtai, žmonės šiuo metu apie tave galvoja lyg apie juodąjį pranašą. Pasirodai, suteiki visiems kažkokią negerą žinutę, tada prapuoli lyg į vandenį, palikdamas visus spėlioti. Natūralu, jog žiniasklaida suinteresuota. Turint visa tai galvoje, manau, jog tau reikėtų vėl smogti būtent šiąnakt. Ir smogti stipriai.
- Kalbant apie stiprius smūgius, - įsiterpė Aleksas. - Tau, mielasis, draudžiama naudotis telefonais ir kompiuteriais šiuose namuose be mano sutikimo bei priežiūros. Nenoriu, kad su visa tavo informacine sklaida nutekėtų ir mano namų adresas bei gyventojų skaičius, aišku?
- Ką? - nustebo Nero. - Bet aš...
- Jokių. Telefonų. Be priežiūros, - pabrėžė blondinas. - Taip pat ir jokių pokalbių svetainių, anei feisbuko su hangautais. Jei pamatysiu slapta bekontaktuojantį, atsidursi kur nors nepažymėtoje vietoje, toli nuo civilizacijos. Aišku?
- Eik tu sau, - nusistebėjo žurnalistas, kabindamas skrybėlę. Dirstelėjo į aptykusį Gediminą. - Ar jis ir tau šitaip viską draudžia?
- Aš visą gyvenimą praleidau saugodamasis, man tai ne naujiena, - murmtelėjo Gedas.
- Tiek to, vis tiek dabar neturiu kam skambinti, - Nero apsidairė po prieškambarį ir žengė į svetainę, nė nepastebėdamas joje susibūrusių šmėklų. - Gražiai įsikūrę...
- Ačiū, - nusišypsojo Ana, parodydama į artimiausią krėslą. - Kavos gal?
- Užteks ir vandens, - supūkštė Nero, įsikurdamas nurodytoje vietoje. Jis pastebėjo iš virtuvės išlindusią Alekso motiną ir pasisveikino su ja. Moteris linktelėjo atsakydama, apsidairė po svetainę ir nežymiai suraukė antakius, tarsi pajutusi kažką daugiau. Tada apsisuko ir dingo virtuvėje. Gedui dingtelėjo, jog moteris per tiek laiko veikiausiai bus išsiugdžiusi kokius nors kitus pojūčius, ne kitaip.
Galop Aleksas baigė stebėti vienos iš šmėklų pranešimą ir nematomi įnamiai pradingo kiekvienas savo reikalais, išskyrus Ievą.
- Panašu, jog turėjai dvi prikabintas šmėklas, - kreipėsi jis į Nero. - Abi buvo sulaikytos pusiaukelėje ir pradangintos į senamiestį. Tikėkimės, jog nė vienai neatskleidei, kur keliauji?
- Tylėjau nuo pat ryto, prisiekiu, - papurtė galvą vyras. - Tai... grįžtam prie reikalo? Judu vis dar norite kelti bangas eteryje, tiesa?
- Tu į mane nežiūrėk, - nusuko veidą Aleksas. - Aš tenoriu išsikasti kuo gilesnį bunkerį. Čia jis trokšta mesiją vaidinti.
Gedas pavartė akis, nugirdęs naują pravardę. Iš tiesų jis norėjo pasielgti labai panašiai kaip ir Aleksas, tačiau Anos niekaip nenumušamas optimizmas ragino pamėginti paskutinį kartą – gal rimtai kažkas visuomenėje ims ir sulūš? Sulūš į gerąją pusę. Ar bent jau į geresnę nei dabar.
- Svarbu, kad bent vienas norintis yra, - palinksėjo Nero. - Tai gerai. Šiąnakt kaip tik prasidės tiesioginė TV transliacija. Ir aš turiu galvoje ne kokią nors interneto televiziją, o pačią tikriausią, tikromis radijo bangomis transliuojamą į kiekvieną suknistą anteną. Tu dar prisimeni, kaip viskas vyko interviu metu, tiesa?
- Aš nusimušiau nuo pasiūlyto scenarijaus? - trūktelėjo pečiais Gedas.
- Būtent! - spragtelėjo pirštais vyras. - Televizijoje viskas vyksta labai panašiai. Gal netgi griežčiau. Jie ten turi papildomų taisyklių, tokių kaip nesakyti tam tikrų žodžių tiesioginio eterio metu. Na žinai, kaip oro uoste, kur negalima garsiai minėti bombų. Sutik su bet kuo, ką jie tau bepasiūlytų. Nes jei rodysi charakterį, vedėjas paprasčiausiai nejudins tavęs iki pat laidos pabaigos, sėdėsi it dekoracija.
- Palauk, - pertraukė vaikinas. - Jie dar nežino, kad aš ten būsiu. Apie ką tada pati laida?
- Vėlyvas diskusijų šou, - numojo ranka Nero. - Girdėjai tokį Vytenį Kackų?
- Uh... kažkur... - suraukė antakius Gedas. Jis mieliau žiūrėjo interneto laidas nei paprastą televiziją.
- Jis dabar kaip tik ant bangos, - linksėjo žurnalistas. - Šįvakar organizuoja diskusijų šou, kur bus aptarinėjamos pastarųjų dienų aktualijos. Tuo pačiu ir visus antgamtinius klausimus, eskaluojamus internete. Kiek man žinoma, jis jau pasikvietė matematikos profesorių Banevičių. Tikiuosi, bent šitą žinai? Jis tave užtarė, kai davė savo interviu.
- Ak, taip,  - linktelėjo Gedas, prisiminęs vyrą, kalbėjusį apie anglies kasyklas.
- Taip pat dar žymų religinį lyderį, egzorcistą ir vieną, panašų į tave, - parodė Nero. - Taip kad tikėkis aršios konfrontacijos. Kackaus tikslas veikiausiai yra įsiūbuoti ginčą tarp profesoriaus, reginčiojo ir abiejų religinių buožgalvių, bet jei ten dar ir tu atsirasi, tuomet viskas keičiasi. Jie veikiausiai norės žinoti, kiek tavo informacija yra patikima.
- Bet... palauk, tiesioginė transliacija? - prisiminė Gedas. - Kiekvienas bematant sužinos, kur mane atrasti!
- Tiesa, - linktelėjo Nero. - Tik vargu ar kas nors bus toks drąsus, kad suorganizuotų tavo grobimą tiesioginiame eteryje. Vyriausybė tai tikrai pasiliks nuošalyje, kad neįsiūbuotų dar didesnio erzelio. Jie ten savo kabinetuose tikriausiai jau nagus griaužiasi po praeitų dviejų apsivožimų. Be to, net ir greitojo reagavimo būriui prireiktų nemažai laiko susigaudyti, kas iš tiesų vyksta. Visa, ko tau reikia – tai perduoti savo informaciją per pirmąsias dvidešimt minučių. Tada gali nešdintis iš studijos nors ir vidury filmavimo. Taip netgi dar geriau.
Sugrįžusi Ana padėjo aukštą stiklinę vandens prieš Nero, indą su pjaustyta pica šiek tiek toliau ir pasitraukė prie krėslo, kuriame sėdėjo Gedas. Šis trumpai žvilgtelėjo į merginą ir Ana padrąsinančiai nusišypsojo.
- O, ačiū! - žurnalistas čiupo stiklinę ir godžiai ištuštino pusę. Garsiai atsidusęs pastatė ją į vietą. - Taigi, tokie tavo reikalai, berneli. Beje, sakei, jog turi kažką naujo? Ar labai sprogaus?
Gedas susižvalgė su Aleksu, kuris tik dar labiau paniuro.
- Nagi, netylėkit! - paragino Nero. - Man reikia žinoti, su kuo turiu reikalą! Kaip aš kitaip pasiūlysiu jums ką nors?
- Jeigu tu jam pasakysi, jis tikrai išlėks it įkirptas rašyti savo sensacinio straipsnio, - urgztelėjo Aleksas.
- Judu turite kažką TIKRAI gero? - kilstelėjo antakį Nero. - Netikiu...
Abu vaikinai vėl susižvalgė.
- Galbūt aš paskelbsiu apie tai laidoje, - papurtė galvą Gediminas. - Tai yra, jeigu man iš viso leis prasižioti.
- Gerai, būkite sau tokie! - atsilošė žurnalistas. - Laida prasideda už pusantros valandos. Štai, duosiu studijos adresą. Prie įėjimo budės apsauga, galėsi paskambinti iš ten laidos direktoriui šiuo vidiniu numeriu...
Jis išsitraukė užrašų knygelę ir skubiai brūkštelėjo kelias eilutes.
- Vardu Olegas, jis pats man skambino šį rytą ir klausė, ar galiu susitarti su tavimi. Pasakyk, kad esi Raimondas ir kad tave Nero atsiuntė – jis kaipmat supras. Toliau viskas priklausys nuo to, kaip susikalbėsite. Sakiau – jei rodysi ožius ir vaidinsi labai kietą, jie veikiausiai paliks tave vietoje dekoracijos. Tad sutik su bet kokiu scenarijumi, kokį jie ten yra numatę. O jau kai pateksi prieš kameras, tykok progos...
- Aš vyksiu kartu su juo, - ūmai pareiškė Anastasija.
- Ką?! - atsibudo Aleksas.
Gedas užvertė galvą, pats netikėdamas savo ausimis. Netgi Ieva, tūnojusi prie balkono durų, susidomėjo.
- Jeigu jie norės patvirtinimo, aš būsiu dar viena reginčioji, kuri palaikys jo pusę, - pažvelgė į brolį mergina. - Be to, koks tikslas toliau saugoti anonimiškumą, jei netrukus vis tiek viskas baigsis?
- Apie ką jūs kalbat? - nesuprato Nero. - Kas baigsis?
- Jeigu jie tau pasakys, turėsiu tave užrakinti rūsyje, - urgztelėjo Aleksas. Dėbtelėjo į merginą. - Rimtai, sese, kokio velnio?
- Aš taip pat turiu tris vaiduoklius savo žinioje, - trūktelėjo pečiais mergina. - Pats žinai, ką jie gali. Tegu tik pamėgina kas nors mane sekti. Be to, šitaip Gedui bus saugiau, kuomet Jurga išvykusi. Kas jį saugos?
Gediminas jau ketino prieštarauti, tačiau Jurgos paminėjimas jį nutildė. Jis išties paskolino galingiausią savo sąjungininkę trims rusų šmėkloms ir žinojo tik tiek, kad mergina sugrįš iki ryto. Kada tiksliai – to nežinojo niekas. Dvasios nebuvo pačios geriausios navigatorės pasaulyje, kuomet reikėjo atrasti kelią namo iš už tūkstančio kilometrų.
- Tai siųsk savo šmėklas, kam tau pačiai kišti uodegą? - nesuprato Aleksas. - Nėra jokios garantijos, kad tave iš viso įleis į studiją!
- Aš ką nors sugalvosiu, - nenusileido mergina. - Ir kol nepradėjot iš naujo – manęs nepavyks atkalbėti, tad geriau net nepradėkite. Einu rengtis.
Ir patraukė prie išėjimo.
Gedas žvilgtelėjo į laikrodį.
- Man tikriausiai irgi reikia eiti, - sujudo. Pakvietęs Ievą paskui save, jis patraukė į savo kambarį.
Nero palydėjo vaikiną mąsliu žvilgsniu, tada atsisuko į paniurusį Aleksą.
- Jiedu įsimylėję, ar kokį galą?
- Pasvajok. Jai tiesiog patinka bernai, kurie laužo įstatymus, - atsiduso blondinas.
- Kiek man žinoma, jis dar nė vieno nesulaužė, - pamėgino prisiminti vyras.
- Jį vaikosi karinės pajėgos ir tu su savo žiniasklaida rodot jį taip, lyg būtų pavojingas visuomenei, - nurodė Aleksas. - Kai kurioms su vištos smegenimis to visai pakanka.
Nero susijuokė. Ne iš palyginimo, o todėl, kad Aleksas atrodė vaikiškai piktas – net jei ir neketino atskleisti priežasties.

* * *

- Judviems vertėtų žinoti, - vaikinas baltais marškiniais ir gerokai per dideliais akiniais įsegė mikrofoną į Anastasijos iškirptę, niekaip nepajėgdamas atplėšti nuo tos vietos plačiai atmerktų akių, - abu dalyvausite tiesioginiame eteryje ir jums nevalia jokiais būdais naudoti tokių žodžių kaip „krizė“, „katastrofa“, „stichinė nelaimė“ ar panašiai...
- Kodėl? - pasmalsavo Gedas.
- Aa... studija turės problemų, jei imsite skleisti tuščią paniką visuomenėje, - šiaip ne taip atplėšė žvilgsnį studijos darbuotojas. - Šią laidą žiūri daug žmonių. Taip kad galvokite, ką sakote. Tiesiog klausykite laidos vedėjo ir stenkitės nenukrypti nuo jo siūlomų temų. Antraip tai bus paskutinis jūsų dalyvavimas bet kokioje TV laidoje. Aišku?
Gedas dirstelėjo į Aną – ši nenustygo vietoje, dairydamasi į aplink juos sustatytą įrangą bei instaliacijas.
- Pasistengsime, - linktelėjo jis.
Akiniuotis sunkiai atsiduso.
- Aš rimtai. Nepridarykite man bėdų!
- Taip, žinoma, - linktelėjo Ana. - Ar jau pakankamai atsižiūrėjote?
Ji parodė į savo kuklią iškirptę ir vyrukas nuraudo iki ausų. Skubiai nuėjo šalin, kažką murmėdamas panosėje.

Studijoje jau buvo susirinkę visi kiti svečiai. Profesorius Banevičius sėdėjo įsitaisęs atokiau nuo kitų trijų ir kartojosi savo atsineštus užrašus. Jis buvo gyvenimo vidurį pasiekęs apkūnus vyras su skysta barzdele ir dar skystesniais plaukais ant galvos, kuriuos pamiršo susišukuoti. Galbūt bijojo tai daryti, kad šukuosena dar labiau nesuskystėtų. Vos tik Gedas ir Ana įžengė į apšviestą studijos dalį, jis vienintelis nepakėlė akių, kad pasidomėtų naujais svečiais.
Pavyzdingą juodą kostiumą vilkintis aukštas vyras itin griežtu veidu buvo religinis lyderis, kurį Gedas tarėsi kažkur matęs. Šalia jo buvo įsitaisęs kitas, šiek tiek žemesnis vyras odine striuke ir stipriai suglamžytomis kelnėmis, kurio išdžiuvęs, pailgas veidas ir vikriai šaudančios akutės išdavė gyvenimo būdą, kupiną įtemptų situacijų. Gedas galėjo lažintis, jog tai buvo Nero minėtas egzorcistas. Jis ir kunigas kažką tyliai šnabždėjosi tarpusavyje ir vos tik nauji svečiai pasirodė studijoje, abu nutaisė labai sugižusias minas. Tiek vienas, tiek kitas pažino vaikino veidą.
Tai reiškė, jog ketvirtasis svečias privalėjo būti regintysis, įsidrąsinęs pasidalinti savo išgyvenimais bei parodyti visuomenei savo veidą – kaip ir Gedas.
Vaikinas ir mergina smalsiai nužvelgė savo kolegą. Jis buvo įsitaisęs atokiau tiek nuo profesoriaus, tiek nuo abiejų religinių maniakų ir dargi vilkėjo pilkų atspalvių striukę su kapišonu. Žinoma, kapišonas buvo atsmauktas ir visi galėjo kiek panorėję apžiūrinėti drąsuolio veidą. Gedas nusprendė, jog vyrukas tikriausiai buvo šiek tiek vyresnis už jį, gal dvidešimt septynerių – aštuonerių. Tai, kaip jis nužvelgė pasirodžiusios porelės užnugarį, išdavė, jog jis nesumelavo ir tikrai buvo regintysis - mat Anastasiją ištikimai sekė dvi iš trijų šmėklų, kurias jis apžiūrinėjo LABAI susidomėjęs. Ieva klusniai tūnojo Gedo rūbuose, nenorėdama rodytis niekieno akyse.
Būtent tas perdėtas domėjimasis mirusiais pakuteno vaikino nervus – svetimas regintysis jam nepatiko. Gedas kol kas negalėjo logiškai paaiškinti tokios antipatijos. Jis instinktyviai pasirinko vietą šalia profesoriaus ir Ana pasekė jam iš paskos.
Netrukus į studiją įžengė padėjėjų lydimas vedėjas, šviestuvai suspindo ryškiau ir  darbuotojai užkulisiuose nuščiuvo, kiekvienas susitelkdamas į savo įrangą. Laida prasidėjo su fanfaromis ir laidos vedėjas laiko veltui nešvaistė – pradėjo nuo pažinčių.
Žinoma, pirmiausiai jis pristatė save, tada atsisuko į kampą, kurį užėmė religinis lyderis ir egzorcistas. Pirmasis buvo vardu Vykontas Landsbergis ir vadovavo vienai didžiausių tikinčiųjų grupuočių Lietuvoje – Tikrosios Tiesos Bažnyčiai. Egzorcistas tuo tarpu dirbo kitai, ne tokiai žymiai religinei grupuotei ir pasivadino tiesiog Žygimantu.
Sulaukęs savo eilės, profesorius Banevičius pasiskubino perduoti linkėjimus savo studentams iš VU. Gedas tuo tarpu įdėmiau apsidairė po studiją. Anastasijos dvi šmėklos įsitaisė merginos užnugaryje, už sofos. Be jų studijoje nebuvo jokios kitos ir jam tai pasirodė keista. Regintysis, kurį vedėjas pristatė kaip Darių Darjušaitį (išgalvotas vardas ir pavardė), atėjo čionai be jokios palydos. Arba jis buvo ypač drąsus, arba tiesiog nežinojo, ką daro.
Pagaliau atėjo ir jo bei Anos eilė. Šį kartą vedėjas įvardino vaikiną kaip Gediminą Turutį, net neketindamas gaišti su slapyvardžiais. Kadangi Anos identitetas studijai nebuvo žinomas (apsauga negalėjo patikrinti tapatybės, nes ji neturėjo kortelės), mergina išsisuko su Godos slapyvardžiu.
Tada prasidėjo tai, ką didžioji dalis protingos, išsilavinusios visuomenės vadino „diskusijų šou“.

Vos išgirdęs pirmuosius du klausimus, Gedas suprato įkliuvęs į glitų mėšlą. Laidos vedėjo tikslas nebuvo išgirsti kuo daugiau faktų ir atkapstyti tiesą. Panašu, jog per pastarąsias dvi dienas bruzdėjimai religinėse bendruomenėse įsisiūbavo kaip reikiant ir šis diskusijų šou buvo skirtas masėms nuraminti. Kitaip paaiškinti didžiulio dėmesio Šventajam Tėvui V. Landsbergiui nebuvo įmanoma. Dar daugiau – pats laidos formatas visiškai netiko tikslui, kurį Gedas ketino pasiekti. Kam raminti žmones, jeigu jie visi drauge dardėjo velniop, numygę akceleratorių iki dugno?
Tad vos tik V. Kackus pasiūlė išdiskutuoti klausimą apie egzorcizmo realumą bei naudą, Gedas tiesiog atsipalaidavo ir užsičiaupė. Jam net nereikėjo nieko aiškinti Anastasijai – mergina atrodė ne ką mažiau nustebusi pasiūlyta pokalbio kryptimi.
Antra vertus, abu „religiniai buožgalviai“, profesorius ir mįslingasis Darius Darjušaitis atrodė visai patenkinti. Gedas netruko įsitikinti, jog pastarasis nelabai turėjo ką pasakyti, tačiau stengėsi išnaudoti progą ir parodyti balsą. Galbūt vaikinas ketino pareikšti kažkokį savo protestą, maždaug „aš esu regintysis ir mes turime problemų! Žiūrėkite į mane! “ Kol kas jam sekėsi tik tiek, kad sugebėjo įsivelti į ginčą su egzorcistu Žygimantu, taip pažeisdamas svarbiausią gyvenimo taisyklę – nesivelti į ginčus su religiniais fanatikais. Joks protingas žmogus negalėjo tokių laimėti, prieš tai nepaaukojęs savo įvaizdžio visuomenės akyse. Štai kodėl mokslininkai NIEKADA nesiginčija su kunigais. Jie tiesiog tyliai užleidžia kelią.
Gedui beliko kantriai tykoti progos. Jis neketino užleisti kelio, tačiau lygiai taip pat neketino aukoti savęs ginčuose su šiais žmonėmis. Ir jį vis dar šiek tiek erzino Dariaus smalsus žvilgsnis, kurį šis retsykiais nukreipdavo į abi Anastasijos šmėklas. Žiūrėjo, lyg nebūtų matęs mirusiųjų gatvėse. Ar lyg ketindamas nuspręsti, kuri iš dviejų gali būti pavojingesnė.
Pastaroji mintis jį šiek tiek pažadino iš tylių apmąstymų. Tiesioginė transliacija reiškė, jog tiek jis, tiek Ana buvo puikiai matomi ir užpelenguojami kiekvieno, kuris ketino juos susekti. Ar galėjo būti taip, jog spec. tarnybos TYČIA įkišo savo žmogų į kiekvieną televiziją, kur jis turėjo šansų pasirodyti?
Geriau pagalvojęs, tokią mintį atmetė. Per daug būtų iššvaistyta resursų dėl jo vieno. Jis nesitikėjo, kad persekiotojai bus apsigalvoję ir palikę jį ramybėje – tokios idėjos paranojiškam protui atrodė absurdiškos. Žinoma, jie griebs vos patykoję palankesnę progą. Bet tik ne taip įžūliai, ne tiesioginiame eteryje.
Jis žvilgtelėjo į studijos laikrodį. Keturi iš šešių laidos svečių aptarinėjo Kazachijos anglių kasyklas ir jau buvo praėjusios devynios minutės. Devynios minutės niekam nereikalingų plepalų. Tą akimirką jis jau žinojo, ką turi daryti, kad suspėtų į Nero rekomenduotą dvidešimties minučių „traukinį“.
Gedas ištiesė Anai delną. Mergina dirstelėjo į jo ranką šiek tiek nustebusi, tada šyptelėjo ir ištiesė savo. Sugriebęs merginos pirštus, jis pakilo nuo sofos.
- Ei, kas čia darosi? Reklaminė pertrauka dar neprasidėjo, o jau svečiai sprunka? - pamėgino juokauti laidos vedėjas, išvydęs sujudimą.
- Atleiskite, mes neturime tiek laiko. Turime būti kitoje vietoje, - taupė žodžius Gedas.
- Jūs... jūs abu esate reginčiųjų bendruomenės atstovai. Neketinate kalbėti apie visuomenės ir jūsų problemas?
- Kokias problemas? - nesutriko vaikinas. - Mes nebeturime jokių problemų, jūsų informacija pasenusi dviem dienomis. Ir kadangi man uždraudė tiesioginiame eteryje minėti visokias pasaulinio lygio epines katastrofas, prašau, tęskite toliau apie religiją ir kasyklas. Aš tik priminsiu savo kolegai, - jis parodė pirštu į sutrikusį Darių Darjušaitį, - kad čia yra tiesioginis eteris ir greičiau nei po dešimties minučių šios studijos adresą išsiaiškins bet kuris alkanesnis medžiotojas.
Laidos vedėjas ir kameros sutartinai sužiuro į trečią regintįjį. Vos prieš minutę paniręs į labai aršias diskusijas, dabar jis atrodė lyg nutvertas už ausų zuikis. Nors ir vyresnis už Gedą, jis išties turėjo mažai patirties su juodžiausia bendruomenės puse ir paliktas vienas nelabai galėjo ką papasakoti.
Vyrukas priklausė tai kartai, kuri savo socialinius įgūdžius tobulino internete – kad vėliau skaudžiai pralaimėtų realiame pasaulyje. Panašūs į jį savo antrosios pusės ieškodavo abejotinose pažinčių svetainėse – tikros merginos su tikrais bendravimo įgūdžiais juos baugino. Vos tik išlindę į dienos šviesą, jie beregint suprasdavo vieną žiaurią tiesą – realus bendravimas vyko realiu laiku, nebuvo kada šlifuoti kiekvieną žodį. Tai reiškė, jog jie buvo priversti parodyti tikruosius save be jokio redagavimo – o rodyti nelabai buvo ką. Labai dažnai tikras pasimatymas užsibaigdavo tamsiame kambaryje ant sofos, vienokia ar kitokia kalba buriant apie „tas prakeiktas moteris“. Psichologinės pagalbos tarnybos jau buvo išmokusios samdyti daugiau darbuotojų pavasarį bei rudenį, kai savižudžių skambučių kiekis išaugdavo geometrine progresija. Tai buvo sezonai, kuomet interneto karta skaudžiai suvokdavo dar ir dar kartą, jog tikrasis 3D pasaulis nėra jiems atlaidus.
Lygiai tą patį Gedas galėjo išskaityti iš Dariaus akių. Vyrukas sugaišo visą dieną įtikinėdamas save, kad jis padarys gerą darbą sau ir savo bendraminčiams, jei pasirodys šiame diskusijų šou ir atsakys į kelis visiems rūpimus klausimus. Jis išdrįso atsiliepti studijos forume, kai ši ieškojo savanorių reginčiųjų. Jam buvo pažadėtas anonimiškumas. Buvo pažadėtas netgi šioks toks honoraras ir tai, kad jis bus išgirstas ir suprastas. Kad galės pasakyti visiems garsiai ir aiškiai, kas jis toks ir kokių problemų turi visuomenėje. Kad bus saugiai parvežtas namo, jo adresas išliks paslaptimi ir taip toliau.
Tai, jog tiesioginis eteris suveiks it šaudyklės taikiklis, jam nekilo nė menkiausios minties. Studijos darbuotojai apie tai veikiausiai nepagalvojo, nes jie neturėjo tiek paranojos, kiek Ana ar Gedas. Ir dabar buvo ta akimirka, kai Darius dar kartą suvokė, jog tikrasis 3D pasaulis atkišo jam vidurinį pirštą.
- Man... man irgi reikėtų eiti, - skubiai pakilo jis.
- Palaukite, tai kaip čia dabar bus? - suprakaitavo laidos vedėjas, dairydamasis kažkur anapus kamerų bei plieskiančių žibintų. - Jūs taip negalite! Laida dar nesibaigė!.. Ir apie kokią pasenusią informaciją jūs kalbate? Kokias katastrofas?
V. Kackus akivaizdžiai graibėsi šiaudo stengdamasis išgelbėti likusias keturiasdešimt laidos minučių. Gedas vos sulaikė šypseną, išgirdęs tokį klausimą. Jis jau buvo pasitraukęs prie neapšviestos ribos ir dabar grįžtelėjo atgal:
- Jei išties norite sudominti savo žiūrovus, pasidomėkite, ko penkios galingiausios pasaulio valstybės vakar pasigedo savo arsenaluose. Raktažodžiai smalsiausiems – Džonstono atolas, 1960-ieji metai, Dominikos operacija. Labanakt.
Dešimt su puse minutės. Vaikinas buvo patenkintas savo trumpiausiu interviu, kurį televizija ištransliavo be jokios korektūros. Jis atidavė visas nuorodas į tai, ką šmėklos ruošėsi atlikti. Visa kita buvo žmonių rankose.

Gedas dar prisiminė kelią, kuriuo jį atlydėjo čionai. Baltos durys vedė į laiptinę ir jis negaišo laiko rodydamas Anai džentelmeno manieras. Žengė pats pirmas, klausydamasis pastate aidinčių garsų bei stengdamasis aptikti menkiausią pavojų. Tik urviniai savo moteris praleisdavo pirmas. Tada patys užeidavo, kai šioms nieko nenutikdavo.
Jo dėmesį išblaškė tas pats Darius Darjušaitis, akivaizdžiai nepratęs prie tokių situacijų:
- Ar... ar mus tikrai sugaus?! - dairėsi nervingai po prietemą, sekdamas abiem iš paskos.
- Tyliau, - perspėjo jį Anastasija. - Visko gali būti. Žiūrėk ir klausykis.
Grįžtelėjusi į savo dvi šmėklas, ji parodė ženklais, kad šios pasislėptų ir stebėtų aplinką. Abi tuojau pat prasmego į grindis.
- Kas čia buvo? - nerimo Darjušaitis. - Ką tu jiems parodei?!
- Tai ne tavo... - jau ketino pradėti mergina. Sužiuro į gerokai vyresnį vaikiną su įtarimu. - Tu nemoki nebylių kalbos?
- Ko?.. Ne, nemoku. O ką?
- Tai išmok, kai grįši, - patarė ji pusbalsiu. - Tik niekam to nesakyk.
- Tyliau, - subarė abu Gedas, sustojęs tarpinėje laiptų aikštelėje. Jis priėjo prie lango ir dirstelėjo į televizijos pastato kiemą. - Ot šūds...
Trys juodi furgonai netvarkingai sustojo prie pagrindinio įėjimo. Durims prasivėrus, į lauką it juodos skruzdės pasipylė žmonės karinėmis uniformomis.
- Kas per gaidys! - garsiai aiktelėjo Darjušaitis, priversdamas krūptelėti abu savo kolegas. Net Ana nesusilaikė, mesdama nepatyrusiam reginčiajam žudantį žvilgsnį.
- Šalia laiptinės durų buvo aukšto planas, - prisiminė Gedas. Jis nutvėrė Darjušaičio petį ir atsuko panikuojantį vyruką į save. - Turi mobilų telefoną?
Šis linktelėjo, negalėdamas išspausti nė vieno protingo žodžio. Po akimirkos telefonas atsidūrė Gedo rankose ir šis užbėgo laiptais atgal į trečią aukštą. Ana neatsiliko nė per žingsnį. Kuomet kareiviai susidūrė su pastato apsauga, kilo smarkus erzelis ir triukšmas buvo girdimas net iš čia.
Įjungęs ekrano apšvietimą, Gedas nužvelgė įrėmintą pastato planą su visais evakuacijos taškais.
- Apsauga jiems nurodys filmavimo vietą ir jie užims visus tris išėjimus, - jis bakstelėjo pirštu į kiekvieną išėjimą. - Galbūt jau užėmė. Mums reikia štai čia.
Jis parodė į pirmo aukšto koridorių, jungiantį pailgo pastato abu pagrindinius bei galinį išėjimus.
- Tuomet geriau pro čia, - bakstelėjo savo pirštą Ana. - Laiptai atokiau nuo durų.
- Mhm. Eime.
Visas „pasitarimas“ užtruko greičiau nei dešimt sekundžių. Darius jau buvo užkopęs pusę kelio atgal, kai Gedas su Ana visu greičiu nusileido atgal, šokinėdami per dvi pakopas.
- Ką jūs darot?! - nesusigaudė jis.
- Sek iš paskos ir užčiaupk srėbtuvę! - neketino būti mandagus Gedas. - Neatsilik ir nekelk mums problemų. Tada gal pasieksi namus.
- Bet mane žadėjo parvežti!
Ana pravėrė duris į antrą aukštą. Pirmame jau buvo girdėti sunkūs žingsniai, skubantys prie laiptinės durų.
- O tu žadėjai sudalyvauti laidoje iki galo, - nurodė Gedas.
- Uh... - vyras išleido atodūsį. Tada pamėgino nors per plauką prisidėti prie „pabėgimo“. - Šis pastatas dar turi liftą...
- Visi išėjimai saugomi. Liftas irgi, - tyliai pasakė Ana, tyrinėdama prieš save plytintį koridorių. Šis buvo ryškiai apšviestas. Šiek tiek toliau, palei sieną rikiavosi kopijavimo aparatai bei spausdintuvai. Vos pora pašalinių žmonių išlindo iš savo ofisų, kad tuojau pat pranyktų už kitų durų. Trijulė kol kas nebuvo niekam įdomi. Gedas jau ketino aplenkti Aną, tačiau ši elgėsi taip, lyg išmanytų situaciją ne blogiau už jį patį. Vos tik už nugarų likusioje laiptinėje ėmė dunksėti skubūs žingsniai, mergina pasiekė artimiausias duris ir nedvejodama atvėrė jas.
- Taip? - pasigirdo balsas.
- Ak... atleiskite. Ne ten pataikiau.
Ji skubiai užvėrė duris ir išmėgino kitas, priešingoje koridoriaus pusėje. Neišvydusi jokio žmogaus, skubiai pamojo Gedui. Netrukus visi trys atsidūrė viduje ir mergina privėrė duris, palikdama siaurą tarpą.
Baltos laiptinės durys prasivėrė su trenksmu ir du ginkluoti kariai nukreipė ginklus į koridorių. Netrukus panašus triukšmas pasigirdo kitame, tolimame koridoriaus gale. Ana tegalėjo įsivaizduoti dar du karius, persimetančius su kolegomis reikšmingais žvilgsniais.
- Antras aukštas, rytinis sparnas. Nulis, - atraportavo karys į raciją. Po akimirkos durys užsivėrė ir Ana luktelėjo kelias sekundes, prieš išsmukdama į koridorių.
- Kas dabar bus?! - nerimo Darius, baikščiai dairydamasis į Gedą.
- Nieko, - atsiliepė šis. - Mes arba paspruksime, arba mus sugaus.
- Bet... bet aš nieko nepadariau!
- Tuomet sveikas atvykęs į reginčiųjų pasaulį...
Jo žodžius pertraukė keistas dūzgimas, sklindantis iš kitos lango pusės. Po akimirkos ofisą perliejo melsva švieselė, beveik neregima normaliame apšvietime.
- Dronas! - sušnypštė Gedas, čiupdamas Darių už sprando bei stumdamas šį į koridorių. - Jie tikrina visas patalpas iš išorės!
Bet jau buvo per vėlu. Droną valdantis operatorius pastebėjo iš ofiso sprunkančius žmones, kurie atitiko nurodytus parametrus. Ryšio kanalais pasipylė įsakymai.
- Rimtai? Dronas? - nugirdo žodį Anastasija. Ji bejėgiškai dirstelėjo į abi koridoriaus puses, kur visai neseniai buvo pasirodę kariai. - Gerai, tuomet aš nebežinau, ką daryti. Idėjos?
- Jokių, - pripažino Gedas. - Belieka taupyti jėgas, kol jie mus suras ir suims. Bėgimas tik padidins šūvio į nugarą šansus.
Anastasija šiek tiek pagalvojo, tada linktelėjo. Gedas dirstelėjo merginai į akis.
- Perduok Ievai, kad slėptųsi ir nesirodytų jų akyse. Jokiais būdais.
Ana akimirką sutriko, tačiau netrukus susigaudė, kam išties buvo skirti tie žodžiai. Mergina tyliai linktelėjo. Gedas vos sulaikė krūptelėjimą, kai šalčio banga nuslinko kojomis į grindis.
- Judu juk ne rimtai?! - dairėsi į abu pastėręs Darius. - Laukti, kol mus sugaus?! Aš nieko nepadariau, jie šitaip negali!
Anastasija susikišo rankas į kišenes ir žengė arčiau Gedo. Ji pati buvo pakankamai patyrusi, kad suprastų primityvią logiką. Jei pabėgti nėra šansų – taupyk jėgas ir pasiduok. Tada tykok palankios progos.
Ji įmerkė veidą į Gedo striukės klostes ir atsipalaidavo.
- Žinot, judu tikri bepročiai! - pareiškė Darius, sukdamas link lifto. - Darykit ką norite, bet aš maunu iš čia!
Abiejų laiptinių durys atsivėrė su trenksmu ir juodi šešėliai it rašalas pasipylė į ryškiai nušviestą erdvę.
- Nejudėkit! Rankas į šalis ir gulate ant žemės! - pasipylė griežtos komandos.
Darius suklykė ne savo balsu ir kelis kartus įmygo nykštį į lifto iškvietimo mygtuką. Dar ir dar kartą. Driokstelėjo perspėjamasis šūvis.
- Ant žemės, tučtuojau!
- Bet jums manęs nereikia! Tai jie! Šitie du jums reikalingi! - klykė jis, prisispaudęs prie lifto durų.
- Ant žemės, arba šaunu! - užbaubė kitas, gerokai rūstesnis balsas.
Darius nė nepajuto, kaip jo kelnės tapo visiškai šlapios.

- Gulam? - Anastasija šelmiškai dirstelėjo Gedui į akis. Šis vos sulaikė kreivą šypseną.
- Tik po jūsų, panele.
- Nemaniau, kad tau patinka pozicija iš viršaus, - paerzino ji.
- Ne, aš... labiau lygių galimybių žmogus, - jis atsigulė ant pilvo šalia Anos ir praskėtė rankas, kad kariams būtų patogiau jas užlaužti.
- Taigi, iš šono?.. - šyptelėjo mergina, priglausdama veidą prie šaltų grindų. Gedas prunkštelėjo neišlaikęs.
- Tai jie, - patvirtino vienas iš karių, tikrindamas savo planšetinį kompiuterį. - Pakuojame.
- O tas trečias? - paklausė kažkuris.
- Imam visus. Išsiaiškinsime vėliau.
Stambus karys paslėpė savo pistoletą odiniame dėkle. Įsitikinęs, jog kolegos jį puikiai pridengia, jis išsitraukė antrankius ir palinko prie merginos. Dailus užpakalis porai sekundžių prikaustė jo dėmesį. Karys buvo profesionalas, pastaruosius kelis metus praleidęs įvairiose tarptautinėse misijose, susijusiose su visokio plauko ekstremistais. Paprastai jis savo taikinius pakuodavo į lavonmaišius. Ekstremistas su antrankiais – tai buvo biurokratinė vizija, kurios jis niekaip nesuprato. Žinoma, tokių nesusipratimų retsykiais pasitaikydavo. Jam teko keletą kartų pergabenti sugautus įtariamuosius ir kankinti juos. Laiko švaistymas, jei rimtai.
Antra vertus, jam dar nė karto neteko dėti antrankių žmonėms, kurie... atrodė laimingi ir juokėsi.

2017-05-19 13:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-04 07:11
Aurimaz
Liko viena paskutinė dalis. Ji beveik užbaigta, tempiu laiką tikėdamasis, kad kažkas geresnio šaus į galvą. Bet jei ne, tai šiomis dienomis tikiuosi baigti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-01 14:16
sesė mėta
Nu ir vis tik, nors ir užtrukusi mėnesiuką negalėjau nepabaigti. Nors čia dar ne pabaiga, kiek matyt. Kiek liko? Pusė? Trečdalis? Mažiau?

Dalį savo įspūdžių pasakiau pirmiau, o kas liko, tai...

Buvo visokių erzinančių smulkmenėlių. Pavyzdžiui, kažkaip nesusitarėt su ta Anos iškirpte, arba kažkaip nei šiaip, nei taip numuilinot dialogų pabaigas - "ir kol nepradėjot iš naujo - manęs nepavyks atkalbėti, tad geriau net nepradėkite". Oi, jei tik užtektų šitos frazės realiam gyvenime ginčams užbaigti... :). "ji įmerkė veidą į Gedo striukės klostes" - aš šiaip visad už naujų palyginimų ir aprašymų paieškas, bet čia tai perskaičiau ir susiraukiau - what??

Bet buvo ir daug labai fainų smulkmenėlių. Ypač toj tiesioginio eterio laidoj su Gedu ir Ana dėl visai laiku ir tinkamai prikaišiotų pamokymų apie interneto kartą, ginčus su religiniais fanatikais, moterų pirmenybę. Dar Šventasis tėvas V. Landsbergis :).
Kodėl patiko šitas negaliu konkretizuoti: "žmonių dėmesys klaidžiojo nuo vienos temos prie kitos, it avys nevaldomoje bandoje. Visos bliovė ir visos žiūrėjo išvertusios akis"

A, ir dėl rašyk'ų išnaudojimo. Aš tai manau, kad taip mum ir reikia! :) Ką daugiau išnaudot, jei ne rašykus? Aš, pavyzdžiui, visai nepykstu būti "rašykiškai" išnaudojama
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-20 17:48
Sportbatis
Visų pirma, tai nėra nieko blogo naudoti rašykus savo literatūriniams bandymams. Jei būtų kitaip, tai jūsų rašinius kas nors skaitytų tik po kompetetingos komisijos patvirtinimo, ir didžioji dalis jų iki eterio nepraeitų. Taip kad nereikia čia to mokyklinio briedo "šiaip neblogai, Petriuk, bet aš žinau kad tu galėjai dar geriau tai gausi ne dešimt o aštuonis".

Na o kalbant apie patį kūrinį, mane labiausiai siutina, kai daug kas krypsta ne ta kryptim, kaip norėtųsi arba kaip paties (sąlyginai) sveikas protas sufleruotų. Bet čia gal ir nėra blogas dalykas.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 01:21
flaotte
man tai kažkaip... kaip koks kompiuterinis žaidimas. Žemo lygio žurnalistą, padarom kažką, gaunam aukštesnio lygio, dar kažką padarom, dar aukštesnio gaunam...
Tas veikėjas lyg ir siekia labiausiai būtent į televiziją pakliūti, nors lyg ir turi daug rimtesnių rūpesčių. Jam netgi laisvė nėr tokia svarbi kaip televizija. Kažkoks marazmas :(

Dar kažkiek kliūna, bet šiaip skaityti netrukdė:
* jau šiandien yra tokie dalykai kaip youtubė, kur gali įdėti medžiagą ir tik vėliau publikuoti, kai jau tavo pėdos ataušę.
* 5g signalas negali padengti vandens plotų. Aukštadažnis super greito ryšio signalas turi turėti tankų stočių tinklą ir jis nesklis toli. Nežinau ar lavonai negali vandeniu vaikščiot ar kas, bet tebūnie.
* jei regintieji yra baisiai medžiojami struktūų, kodėl niekas nesiima susirankioti egzorcistus?

Šiaip smulkūs neatitikimai visai netrukdė, gal kiek monotoniška ir perdaug užsiciklinta tiek žurnalistais, bet istorija labai užkabino ir nekantraudamas laukiu tęsinio. Greičiau rašyk :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-31 08:41
Gestax
Apversk ir paremsi ta galvą į puodelį ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-30 11:49
Renaldas Mikalauskas
Prajuokino interviu. Nors pati įžanga man pasirodė gana paini ir reikėjo pastangų kad įsiskaityti į ten esanti veiksmą. Tik nesupratau vieno, kaip galima paremti galvą i arbatos puodelį? :) 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-27 08:56
sesė mėta
Uf, nežinau kada turėsiu laiko pabaigt, tai rašteliu šį tą tik įpusėjus. Kažkaip susimąsčiau, kad reik daugiau fantastikos paskaityt, bet paėmus knygą vis pataikau ant prastai parašytos, todėl Aurimo šitas tekstas dabar tikrai maloniai skaitosi. Vis tik...
nuobodokas. Idėja tikrai gera ir intriguojanti, bet pastaruoju metu čia viskas taip išsitempė į diskusijas apie tai "kas turi pavykti" ir ar pavyks, kad paskaičius eilinę tokią pastraipą norisi dūsauti - o kur ir kada čia bus koks įvykis? Vis labiau galvoju ir apie tai, kad tų moteriškų šmėklelių Gedas turi per daug, man jos ne pakankamai viena nuo kitos skiriasi ir aš vis pasimetu kuri yra kuri.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-24 21:51
Nukainotas
Norisi sukritikuoti, tuo atsilyginant autoriui už įdomią istoriją, bet jei perskaičius reikia galvoti, prie ko prikibti, tai reiškia viskas gerai ir to galvoti nebereikia. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-24 09:42
Loke1
oi, gal nepašalintas, Et..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-24 09:41
Loke1
Patiko interviu tipo teksto dalis ir kita, aišku.

O dalis aprašymų ir pafilisofavimų apie Darių buvo nuobodoka, teip. Lyg kėlė įtarimų,jog "netikras", tai va, ir 'pašalintas' buvo iš teksto :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-21 18:54
Aurimaz
Tokia tavo nuomonė ir teisinga, ir neteisinga tuo pat metu. Rašykai man kaip tik yra bandymų poligonas, nes būtent per atsiliepimus sužinau, kiek viena ar kita idėja pasiteisina. Ir tokie bandymai negali apsieiti be klaidų. Pasakymas, kad "geras rašytojas negali suklysti", tai čia lyg išankstinis savęs, kaip kūrėjo, apribojimas. Nemanau, kad su tokiu nusistatymu galima daug pasiekti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-21 18:10
Nuar
Aš manau, kad yra neteisinga "rašykus" naudoti tik kaip dirbtuves ar išbandymų poligoną. Komerciškai žvelgiant, tai reklamos stendas, jei Jūsų prioritetas jau nebe "rašykai", o Jūsų asmeninis blogas ar Jūsų knygas platinantis tinklalapis. Paskutiniu metu Jūs čia nedažnas svečias. O tai yra klaida. "Rašykai" yra ideali vieta bendrauti su savo skaitytojais, pristatyti jiems savo naujausius kūrinius, sukurti savo imidžą bendraujant ir su skaitytojais, ir su kitais autoriais. "Rašykai" yra tai, ko neturi daugelis profesionalių autorių, nedalyvaujančių "rašykų" bendruomenėje. Jūs turite, bet naudojate labai retai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-21 13:01
Aurimaz
Dėl to aš ir tikiuosi iš jo daugiau, kaip iš kūrėjo. Tai savotiška našta, kai negalima suklysti.

Žinai, jeigu aš nedaryčiau visiškai jokių klaidų, mano kūryba anksčiau ar vėliau taptų siaubingai nuobodi. Šiuo metu dalis mano kūrinių yra parduodama už tikrus pinigus. Tai reiškia, jog parduodamoje dalyje bet kokie prozos eksperimentai yra pavojingi - arba turiu atmesti kai kurias idėjas, arba turiu išmėginti jas kažkur kitur, prieš atlikdamas viską tobulai.

Žinoma, galėčiau pasielgti labai paprastai. Jau išsiaiškinau, kad man geriausiai sekasi rašyti humoristinę/nuotykinę fantastiką ir galėčiau tiesiog likti prie viso to, pernelyg nesidairydamas į šalis. Tai būtų netgi geriau skaitytojų atžvilgiu - jie visada maždaug nujaustų, ko tikėtis iš manęs prieš atsiversdami dar vieną kūrinį. Yra daugybė autorių, kurie būtent tą ir daro - kartoja tam tikrą išmoktą bei laiko patikrintą schemą, kaskart pasirinkdami naujus personažus ir naują įvykių seką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-20 21:39
Nuar
Ups, savo  ankstesniu komentaru aš labai neaiškiai pasisakiau. Dėkui Pranui, kad atkreipė mano dėmesį į šią klaidą.
Šiuo atveju man priimtina sesė mėtos frazė: "Veiksmas ištįso ir pasidarė nuobodoka." 
Dėl: "Tiesiog kažko daugiau tikėjausi" - Aurimas yra sudėtingoje padėtyje. Jis rašykų fantastų lyderis. Rašo išskirtinai. Dėl to aš ir tikiuosi iš jo daugiau, kaip iš kūrėjo. Tai savotiška našta, kai negalima suklysti. Tokie kaip aš, be jokių ženklelių prie debesėlio, yra laimingesni, nes gali rašyti kaip nori. Aplinkinių reikalavimai mažesni.
Tik dėl šitų dviejų frazių aš parašiau, kad "šį kartą aš prisijungčiau prie sesės mėtos komentaro, parašyto prie ankstesnės šio kūrinio dalies".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-19 19:26
Nuar
Deja, šį kartą aš prisijungčiau prie sesės mėtos komentaro, parašyto prie ankstesnės šio kūrinio dalies. Pabaiga nuo priešpaskutinės pastraipos šiek tiek gelbėja padėtį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą