Sudaužei

1
Sudaužei pasaulio širdį, net nepažiūrėjęs
Kas – rankose. Gal būtum sudrebėjęs, suabejojęs.
Bet ką daryti, mėtosi šukės susirinkimų
Name ant palangės. Dar susitiksime ant kilimų

Palikę batus. Žengsime apverkdami
Nueitą, kreivą kelią.
Kol kas stovime prieš sieną, maldaudami
Išgelbėjimo. Velia

Liežuvis keistą kalbą, ausis nesupranta,
O krutinė kilnojasi sujaudinta.
Atleisk, už pasyvų nejautrumą,
Tylėjimu įtvirtinau prietarus ir žiaurumą

Nukreipta į gležną, bręstantį kūną.
Taip užgniaužiau potencialų puikumą.

2
Subrendo virtuvėje rugiai,
Džiūgauju, galės draugai
Ateiti į šventę, pasisotins,
Intelektą sustiprins.

Gal ir moralė pakis į gerą pusę.
Atsisakys nuo prietarų ir smurto.
Kol kas ilsiuosi, muzikinė pauzė,
Bet tuoj tikiuosi seno instrumento

Vožtuvai judės, spiegianti melodiją
Įdėsiu į muštuką. O katinas, kol kas
Jis vienintelis melomanas, kankinsiu šitą klausytoją
Hendelio oratorijos ištrauka. Patinas

Kaip visada pasipiktinęs išeis,
Nepatinka spiegianti muzika.

3
Gal pasidavei natūraliam norui nieko
Nedaryti, tik ten pasiryžusi, atiduoti jėgas
Ir laiką, kur nereikia valios pastangų. Nieko
Nepasieksi, gal socialinį statusą nupirks tėvas.

Bet asmenybe, žmogumi, kuriuo privalai
Tapti jokie turtai, jokios privilegijos
Įgyti nepadės. Tik kantrus darbas. Tai perlai
Kuriuos, kaip senos iš kartos į kartą perduodamos, relikvijos.

Tai žinojimas, kuris padeda pavergti
Gyvulišką prigimtį. Tenka verkti,
Nes nemalonu save versti,
Grubiai prievartauti

Renkantis, nebūtinai, nemalonią, bet naudingą veiklą.
Augink žmogų. Išnaudok prasmingai skirtą laiką.

4
Tai ką mokėjau pamiršau,
Tai ką turėjau praradau.
Kas neliūdėtų,
Kam neskaudėtų?

Oi, kodėl taip nežinau.
Na ir kas vis tiek privalau
Tęsti prieš amžius pradėtą darbą.
Truputi pailsėsiu, riebaluotą švarką.

Užsimesiu ant pečių, kepure pridengsiu
Vėjavaikiškas mintis ir keliausiu
Į artimą ateitį.
Sunku, bet turiu eiti.

Ten kur skirta.
Gal pasieksiu tikslą.