Trumpiausias kelias Namo -180

.....................      Mano drauge, ko gi tu dabar tyli,
                                                Kiekvienam sava žaizda labai gili,
                                                Bet yra šviesa tunelio gale,
                                                Patikėk ir tu prieisi ją.

      Šturmanas su Samurajum žvelgė į Šatriją, -tęsė pokalbį: -Taigis, -tarė Šturmas. -Taigi taigi, -atsakė Samurajus, ir  patapšnojo per ubago terbą. –Čia visas turtas ką surinkau vaikščiodamas po Žemaitują.
  - Mes su benražygiais iš Mokslų akademijos- istorijos detektyvais, taip pat pririnkom šiek tiek, aplankėm Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją. Teko aplankyti Klaipėdą, -seniai buvau ten buvęs, buvau pasiilgęs Jūrininkų ramovės „Krantas“. Šturmanas nusišypsojo ir patapšnojo per storą segtuvų pakį. –E,... čia tai niekis, palyginus su tuo kas yra čia, ir patapšnuojo per smilkinį. –Dėkim segtuvus į tavo terbą, -rek perduoti „Generaliniam štabui“. – Ne, palauk, Samurajau, aš perfiltruosiu. Tada matysim, atiduoti ar ne, gal reikės terbą kur nors pakasti, - iki geresnių laikų. -Matai, Samurajau, kas darosi ant Šatrijos šlaito.
                                              Nepamiršta  nuoskaudų tiktai silpni,
                                              Jie įstringa lyg už grotų praeity,
                                              Užrakink vartus ir išmesk raktus
                                              Eiki ten, kur nežinai kas bus.
       
Ant Šatrijos kalno, vyko keisti dalykai. Keli tūzinai, naujų parlamentarijų, sėdėjo isikišę į nuosis baltus tamponėlius, -buvo labi sterilūs, - žvelgė į dangų ir kreipėsi į Perkūną:
        - O, Perkūne, padėk... -Perkūne, patark... -Rokas mūs vsai pritrenkė... -Trenkė ne tik per kepenis, per kepurę, bet ir per smegenis.
    Pagal, atlapuose prisegtus gandrus, matėsi, kad tai žmonės mylintys gamtą, nuo ankstyvo ryto klausosi vyturio čiūrenimo ir pempių gyvavimo. -Atsibodo šieną ravėti, reikia eiti ten, kur mus veda Jis. Pirmas įspūdys buvo, kad jie yra tikrai nuošidūs, - nori Lietuvai tikrų pokyčių ir darnos. Pokyčių, bet kurią kainą. Tikri kerdžiai-karžygiai, ganantys lietuviškas „aveles“. –Perkūne, patark ką daryti? -Apšviesk mūsų protus.
                                               
                                              Mūsų norai, mūsų bėdos amžinai,
                                              Tokios pačios nors ir keičiasi laikai,
                                              Atsikvėpk ramiai, viskas bus gerai,
                                              Ko verti, tą gausime tikrai.
 
      Šturmanas ir Samurajus girdėjo Roko ritmus, bet neteikė šiam reiškiniui didelio dėmesio, -visdėlto 2017 metų Užgavėnės. Juos daugiau suneramino nuo kalno šlaito sklindantis aštrus „anuodijos“-eterio kvapas.
        - Samurajau, broli, ar kartais tau neatrodo, kad jie yra kažkuo perisisunkę ir perdaug sterilūs? - Man atrodo, - didlis sterilumas yra labai pavoingas reiškinys. Sterilumas neapsaugos nuo jokių cholerų ir pandemijų nei vieno žmogaus, tuo labiau, Tautos. Tauta stipri tiek, kiek pati gali apsisaugoti nuo visų grėsmių. Jei patys žmonės nesupras, kad Lietuvoje perdaug sergančių, jokie gelbėtojai nepadės. Tik jie, patys žmonės, turi surast ir apsisaugoti nuo visų grėsmių, - tik ji pati, atsakinga Tauta, pat tai gali padryti. Lietuoje gyvena protingi žmonės. išmintinga, išradinga tauta, tik reikia jai vienitelio dalyko, -Žinių. Tikrų, patikimų, nepameluotų žinių, ir, šias žnias duoti privalome mes, Samurajau, kartu su Lietuvos Karžygiais- Istorijos detektyvais, kultūrininkais Rašykais, Muzikos dievais, per „Generalinį štabą“, privalome, visi kartu, sutelkti Lietuvos žmones svaiginančiam skrydžiui. Universitetai čia neprieko, -jei nebūs aistros mylėti, aukotis ir gyventi Tėvynės labui, nieko nebus, -liks tik svajonės ir neįvykdyti pažadai.,                                           
                                                    Tu ieškojai vandeny ir po žeme,
                                                    Bet atsakymas yra tik tavyje,
                                                    Pripažinki, nuogo vaiko akyse,
                                                    Visada karaliaus bus tiesa.

        -Su Tavo, Samurajau, terbos turiniu reikia kažką daryti. - Duok šian. Šturmanas susikonsentravo, nukreipė aštrų, -žalias katino akis į terbą, -seansas truko kelias akimirkos.... Po kibirnetinės Šturmano atakos į terbą, Šturmanas tarė Samurajui. –Viskas, broli, nukopijavau, visas turinys liko mano galvoje, dešiniąjame pusrutulyje, -che-che, - ir patapšnojo per galvą.
      –Che-che... -Tai kun saka, Šturmane? –Ar mun saka... Samurajus Gpsis pažvelgė į Šturmaną, į terbą, -tarė: -Turiu du „pirštelis“, galim perrašyti ir perduoti juos  „Generaliniam štabui...
        - Tu, skaita muna mintis, broli... -Tep ir padarysma. Šturmanas Geležėlė, prisegė vieną laido galą prie smilkinio, kitą  prie „pirštelio“ ir visas terbos turinys suplaukė į „pirštelį“. Vieno trūko, - teko pajungti  antrą....
            -Kol pildosi, galim pasiklausyti Roko, broil.
                                             
                                                Dar anksti tau pasiduot, rankanuleist,
                                                Jei pradėjai, tai žaidimą reikia baigt,
                                                Jeigu tau sakys: vienas ne karys,
                                                Netikėk, karys yra karys


        Kol vyko „pirštelių“ pildymo procesas, Samurajus nusuko kamštelį nuo fleškutės ir pripildė šlakelį tauraus stiprybės gėrimo „Patrova-70“
        - Į sveikatą Šturmane.
      -O, akyse prašviesėjo, broli, -atsaakė Šturmanas ir įmetį į burną, kelis, rūkyto karšio akių lešius, -abu pasivaišino ir buo labai patenkint.
    -O, jau užsipildė, darbas padrytas... -Galima perduoti „Generaliniam štabui“, - tarė Šturmanas.           
    -Perduosim patkimiems žvalgams „kiškeliams“ ar „peliukams“, kad per kapitoną Jūzapą perduotų „Generaliniam štabui“, o Tava terba, perduosim pasiuntiniams, kad nugabentų į Klaipėdą, ir atiduotų neribotam saugoimui į Centrinį Jūreivystės archyvą.
  Šturmanas Geležėlė, mintimis grįžo į praėjusią, 2016 metų vasaros Jūros šventę, į Jūrininkų ramovę „Krantas“, -prisiminė garbių Lietuvos Karžygių pasitarimą. Jis buvo ramus, visos- pasitarimo stenogramos buvo užfiksotos viename iš „pirštelių“, kuris netrukus pasieks „Generalinį štabą“ ir, po peržiūros, bus paviešintas Lituvos žmonėms. Tai bus tikras Archimedo atramos taškas Lietuvai, kuris turėtų pakeisti šių dienų klaidinga požiūrį, - iki koktumo pabodusius vykstančius procesus, ne tik Lietuvos žmonių, bet ir visame Pasulyje.
    Šturmanas pažvegė į Šatrijos kalno šlaitą, tarp sėdinčių, su baltais tamponiukais nuosyse, surado vieną įpatingą, taip, tikrai, tai buvo jis, jų vedlys. Šturmanas ėmė ji stebėti, ir pamatė, kad jis yra labai susikaupęs, klausosi Roko. Jo veidas buvo įraudęs, o krūtinė pakilusi. Jaunuolis klausėsi dedkaciją ir buvo labai patenkintas savimi...
                                         
                                              Tu gyvenimą kaip dovaną gavai,
                                              Ir neatiduoki jos kitiems lengvai,
                                              Juk žinai, šalia dar draugai yra,
                                              Tu už mus ir mes juk už tave