Karibų jūros piratai. V dalis.

Atsikėlusi ryte Rika kurį laiką galvojo kaip ji atsidūrė „Prakeiktojo“ kapitono kajutėje.  Paskui mergina iš visų jėgų pasibaladojo į dižiasias duris.
- Kalinė nori valgyti! – sušuko ji.
Netrukus į kajutęs atėjo piratas nešinas maistu apkrautu padėklu. Pavalgiusi Rika ėmė nuobodžiauti. Dabar pabėgti ji tikrai nebegalėjo – nebent pavogtų valtį. Beliko tik tikėtis, kad Džekas jo ieškos.

Taip Rika leido savo dienas “Prakeiktajame”. Bet koks Viljamo ar kito pirato bandymas pasikalbėti su ja baigdavosi visišku fiasko. Kartą mergina metė į Viljamą tuščią vyno taurę. Kapitono laimei – nepataikė. Pačiai Rikai tokię pykčiai jau buvo nusibodę, tačiau dabar tai buvo principo reikalas. Ji nesiruošė vieną dieną nusileisti, kol kapitonas neatsiprašys už tai, kad ją pagrobė.
Taip Rika gyveno daugiau nei savaitę.
Vieną vakarą piratas atnešė Rikai vakarienė ir pabandė su ja pasikalbėti. Supykusi Rika stumtelėjo piratą, ir šis išmetė padėklą su maistu. Viskas krito, deja, ant Rikos. Vyno taurė praskėlė antakį, o tobulai išgaląstas piratiškas peilis įsmigo į merginos koją žemiau kelio.
Rika sedėjo šoko būsenoje žiūrėdama į kojoje styrantį peilį, o maistą atnešęs piratas išbėgo pagalbos. Sulėkė beveik visa laivo įgula. Viljamas atbėgo paskutinis, bet jau su tvarsčiais ir vandeniu.
- Štiš visi iš kajutės! – išvaikė ji piratus ir uždaręs duris prisėdo prie Rikos ant sofos.
Kaip galėdamas švelniau piratas ištraukė peilį ir sutvarstė Rikos koją. Paskui nuvalė kraujuojantį antakį.
- Panele Noles, gal jau užteks? – paklausė jis. – Tokie išpuoliai nieko gero neduos. Suprantu, kad čia kalčiausias esu aš. Galiu jums prisiekti, kad jus pagrobiau tikrai ne dėl to, kad esi gubernatoriaus dukra, ir tikrai ne dėl to, kad piratams prisireikė naujos mergelės. Tai susiję su tavo medalionu ir tavo Ginklu. Prižadu, kad po keleto dienų viską tau papasakosiu.
Rika neatsakė.
- Siūlau pradėti viską iš pradžių. Ką manai?
- Pradėkim. Aš Estera Rikarda Noles, bet gali mane vadinti Rika, - ištiesė piratui ranką Rika.
- Viljamas Bladas, - atsakė piratas bučiuodamas merginos ranką. – Gali mane vadinti Viliu.
- Viljamas skamba gražiau, - paprieštaravo Rika.
Netrukus piratas atnešė naują padėklą su maistu ir vynu.
- Kur tu miegi dabar kai aš užėmiau kapitono kajutę? – paklausė Rika.
- Galima sakyti, kad sandėliuke, - nusišypsojo Viljamas.
- Tau reikia grįžti į savo teisėtą kajutę. Aš jau per ilgai džiaugiuosi prabanga.
- Tu juk gubernatoriaus dukra. Tau reikia prabangos.
- Dėjau aš ant tos prabangos. Kaip ir ant to, kad mano tėvas Sant Anė gubernatorius. Šiame laive aš esu tik belaisvė, o tu esi kapitonas. Šiąnakt aš einu miegoti į tą sandėliuką.
- Aš negaliu tau šito leisti. Pirma – piratai jau labai seniai nematė moterų. Antra – taip tau būtų lengviau pabėgti. Geriau jau tu miegok ant šitos sofos, o aš miegosiu savo lovoje. Gerai?
- Galbūt.
Deja, Rika ant sofos nemiegojo. Didelis kiekis vyno paveikė merginos galvelę ir ji susirangė vienoje lovoje su kapitonu Bladu. Pati neatsiminė kaip užmigo.
Ryte Viljamas pabudo nuo malonaus diskomforto. Rika miegojo padėjusi galvą jam ant peties ir karštai alsavo piratui į kaklą. Kurį laiką piratas klausėsi ramaus ir lygaus Rikos kvėpavimo. Paskui jis pabandė atsikelti nepažadindamas merginos. Nepavyko. Rika atsimerkė.
- Labas rytas, - pasakė ji pasiražydama. – Kiek dabar valandų?
- Jau išaušo. Man tikrai laikas keltis. Tuoj paprašysiu, kad tau atneštų pusryčius.
Keleto vakarų scenarijus buvo lygiai toks pats. Rikai visai patiko simpatiško pirato draugija. Viljamui rudaakė mergiotė irgi buvo prie širdies.


Vieną vakarą Rika paklausė Viljamo:
- Tu taip ir nepapasakojai kodėl mane pagrobei. Ir kodėl aš negaliu vakarais išeiti į denį?
- Metas tau sužinoti. Aš tuojau.
Piratas trumpam išėjo ir grįžo su tamsiu apsiaustu, per kurį nesimatė veido.
- Einam, - jis atrakino duris ir išleido Riką į mažąjį denį.
Jūra buvo lygi kaip veidrodis. Joje atsispindėjo mėnulio šviesa.
- Kodėl mes čia atėjom? – pasidomėjo Rika.
- Pirmiausia aš tau parodysiu, o paskui paaiškinsiu. Prižadėk neklykti. Aš žinau, kad tu vis tiek klyksi, bet prižadėk neklykti. Bent jau pasistenk.
- Ką tu man parodysi?
- Žiūrėk.
Viljamas nusimetė apsiaustą. Vietoj puikiai pažįstamo pirato prieš Riką stovėjo jau gerokai apyręs skeletas. Tik iš plaukų likučių ir rūbų Rika galėjo atpažinti, kad tai yra Viljamas. Viljamas jautėsi sutrikęs. Jam buvo tiesiog gėda savo išvaizdos. Rikos akyse jis matė nuostabą sumišusią su baime.
Rika neišsigando. Atvirai pasakius, ji kažko panašaus tikėjosi. Ji labiau nustebo. Tačiau merginos protas buvo visiškai ramus. Bet kūnas neklausė proto. Rika ėmė atsargiai trauktis atbulom. Kliuvinėdama už įvairių daiktų ji pateko į didijį denį. Jame pamatė visą įgulą skeletų linksmai lėbaujančių mėnulio šviesoje. Sukliko Rika tik tada kai vienas iš skeletų suriko:
- Žiūrėkit, vyrai! Šviežia mėsytė!
Apsisukusi Rika nėrė į kapitono kajutę ir susigūžė kamputyje ant kapitono lovos.
Netrukus į kajutę atėjo Viljamas. Rika sedėjo kampe ir drebėjo.
- Nebijok, - švelniai tarė Viljamas. – Čia aš. Ir ten buvau aš.
- Aš nebijau, - atsiliepė Rika drebančiu balsu. – Čia mano kūnas. Protas tavęs nebijo.
- Tau reikia nurimti, - Viljamas išėjo atnešti Rikai taurės karšto vyno.
- Tu man dabar viską papasakosi? – paimdama taurę paklausė Rika. – Aš turiu viską žinoti.
- Istorija labai paini.
- Nesvarbu. Papasakok.
- Dalį tiesos išgirsi iš antrų lūpų. Daugelyje įvykių aš nedalyvavau. Prieš kiek mažiau nei dvidešimt metų Džekas Žvirblis vadovavo „Šėtono diemantui“. Tai buvo vienas greičiausių ir labiausiai ginkluotų laivų visose septyniose jūrose. Paskui jis sužinojo apie prakeiktą lobį. Apie tai papasakojo kapitono padėjėjui Maitėdai Silveriui. Šis sukurstė įgulą sukilti prieš Džeką. Džekas Žvirblis buvo paliktas negyvenamoj saloj.
- Šitą aš žinau. Bet kuo čia dėta aš?
- Palauk. Aš dar nebaigiau. Džeko įguloje buvo vienas piratas. Vadino jį Ariu Nelsonu. Sklido gandai, kad kai griuvo Graikų dievų Panteonas, Graikų dievai išsibarstė po pasaulį kaip mirtingieji, ir Aris yra buvę graikų karo dievas Arėjas. Bet tai tik gandai. Tačiau Aris tikrai turėjo stebuklingų galių – jis pranašaudavo ateitį. Viename uoste pasiuntynys jam atnešė pintinę su kūdikiu. Nepaprastai gražia mergaite. Buvo tik prierašas, kad ji – Ario dukra. Niekas iš įgulos nežinojo kas jos motina. Nebent pats Aris. Mergaitę pakrykštyjo Darija, o vadino tiesiog Dari. Ji plaukiojo kartu su „Šėtono deimantu“ jūromis. Kai Maitėda Silveris paliko Džeką negyvenamoj saloj, Ariui tai labai nepatiko. Ji vis kartojo,  kad įgula taip užsitrauks prakeiksmą. Tokios kalbos Maitėdai nepatiko ir jis įsakė išmestį Arį Nelsoną su dukra per bortą.. Stovėdamas ant lentos Aris pasakė paskutinę savo pranašystę. Jis pasakė, kad piratai dar maldaus jo dukros sugrįžti ir juos išgelbėti nuo baisiojo prakeiksmo. Sakė, kad piratams reikės labai drąsios merginos, kurią jie pažins iš Ginklo ir medaliono.
- Palauk! Nori pasakyti, kad aš esu Ario Nelsono dukra?
- Taip, Rika. Tu iš tiesų esi Darija Nelson.
- Bet kaip aš patekau į Sant Anė gubernatoriaus šeimą?
- Šitą tau pasakyti gali tik pats gubernatorius. Spėju, kad tave ir tėvą plūduriuojančius jūroje rado Sant Anė laivas. Ištraukę iš vandens, tavo tėvą pakorė, o tave gubernatorius įsidukrino.
- Bet man tada jau turėjo būti daugiau nei metai. O aš puikiai atsimenu savo metukų gimtadienį gubernatoriaus sode.
- Galbūt tai prakeikimo dalis. Aš nežinau.
- Kas buvo toliau?
- Palikę Džeką saloje ir atsikratę tavo tėvo, piratai bastėsi jūrose. Bastydamiesi jie surinko didelę įgulą. Tuomet prie jų prisijungiau ir aš. Mes radom lobį ir buvom prakeikti. Paskui sužinojom, kad mus išgelbėti gali tik Ario Nelsono dukra. Va tada komanda skilo į dvi dalis. Dabar vienai daliai vadovauja Maitėda Silveris, o kitai aš. Tau labai pasisekė, kad pirmi mes radom tave. Prakeikimo esmė ta, kad tu turi savo noru mus gelbėti. Silveris tave priverstų. Aš nesiruošiu to daryti. Viskas ką aš galiu padaryti, tai apsaugoti tave nuo Maitėdos Silverio.
- O kaip aš turėsiu jus išgelbėti?
- Aš nežinau. Tai sužinosim tik nuplaukę į prakeiktąją salą.
- Ar galim dar išeiti į mažąjį denį? Noriu dar kartą pažiūrėti į tave.
Viljamas atsiduso ir vėl užsimetė apsiaustą.
- Eime.
Denyje Rika šiek tiek atraitojo Viljamo apsiausto rankovę. Nedrąsiai mergina palietė skeleto pirštus.
- Ar jauti, kad aš tave liečiu? – paklausė ji.
- Jaučiu. Jaučiu tavo rankų šilumą.
Rika atsargiai nuėmė Viljamo apsiausto gobtuvą, o paskui ir visą apsiaustą. Mergina švelniai palietė skeleto skruostikaulį.
- Ir dabar jauti?
- Jaučiu.
Nieko daugiau nepasakiusi Rika apkabino skeletą.
- Aš jus išgelbėsiu, Vili, - sušnibždėjo ji.