Mano rašalas rupūžės ašaros

Mano rašalas rupūžės ašaros
Ne, ne tos, kurią vakar užmušiau akmeniu.
Surinkau jas nuo pačios didžiausios,
gydančios karpas.
Vilgau jas juodo varno plunksna –
Baltam lape užkeikimai laksto.
Pirmas tau, mylimasis, kad vietoj lūpų,
Kuriomis suokei apie meilę
Žąsino snapas išdygtų.
Antras tau, brangioji,
kad atsikąstum užnuodyto obuolio ir atgultum į šilko lovą
Princo savojo laukti.
Trečias man, Piktajai, kad naivumas iš gyslų išbėgtų
ir susigertų po erškėtrožių krūmu.
Vietoj jo ąžuolas išaugs
Šaknimis pyktis tekės ir sprogs juodais lapais.
... Vėliau gilių kava kvepės miškas
Geriu ją, lankstau iš popieriaus
Meilę, kuri baigės
Neapykantą, kuri gimė
Lankstau – deginu– lankstau – deginu
Imu naują lapą
Rupūžišku rašalu rašau
Užkeikimus naujai dienai.