Atstūmei

1
Atstūmei artimą, kuris tau atrodo
Tolimu ir gal net priešiškai nusiteikęs.
Taip nėra, kol kas matai tai ką rodo
Apakusi aplnka. Esu sutrikęs,

Nes skaudina klaidos kurias kartoji.
Dar nežinai kodėl, bet prigimtis tavoji
Prisitaikė prie amoralių sąlygų,
Todėl taip matai save, saugų

Egzistavimą įsivaizduoji griaudamas.
Jokio realaus, apčiuopiamo rezultato
Taip nepasieksi. Nusivylimas ir apmaudas
Nuolatos lydės, iki žilo plauko.

Gali ištrūkti –
Reikia tik panorėti.

2
Laimingi – tie kas iš pat mažumės
Išmintimi buvo maitinami.
Jo žvilgsnis pripildo žemės
Veidą prasme, svaiginami

Toliai ir gili paslaptis,
Kaip pieno lašai, ant kūdikio lūpų.
Tokia pradžia, o baigtis
Asmenybės rankose. Kapų

Patalai visų mūsų neišvengiama
Ateitis. Bet laimingo tai negazdina,
Nes neigiamą ir teigiamą
Suvienijęs ramiai panardina

Save į amžinybę.
Laiminga ši butybė.

3
Pakankamai skaudi nuomonė
Išsprūdo kaip žvirblis, pilkas,
Bet ką darysi. Atvėrei savimonę
Kurią gerbiu. Dar vaikas –

Nors daug metų mindai plentą.
Na ką, nespresk apie indą
Ir jo turinį iš to, kaip jis atrodo.
Tikrai nieko blogo.

Tame nėra, nes dar gyvensi,
Dar žinių ir išminties pasemsi.
Gal dar pažvelgsi,
Gal dar pervertinsi

Pozicijas, kurias užimi, kuriomis remdamasis
Vertini vyksmą.