Viktoro Karlovičiaus užrašai

p. s. Čia jums ne kokie nors užrašai ant rankogalių. Ir ne koks nors trumposiomis žinutėmis, sms‘ais parašytas šiuolaikinis romaniūkštis. Tai rimto žmogaus užrašai rimtam žmogui. Paskaitęs užpirk mišias už mano sielos ramybę.
Tuomet į pabaigą ėjo 2016 mūsų Viešpaties metai. Aš stovėjau priešais veidrodį mūsų šeimyninėje vonioje. Durys maloniai slopino virtuvėje siautėjančios žmonos veiklą. Mašinaliai pakėliau kairėje rankoje suspaustą skustuvą. Visuomet skutuosi pats, senu, tarnystę armijoje menančiu skustuvu. Aštrus kaip mirtis. Ir gailestingas man, kaip ji.
Pirmas brūkštelėjimas per putotą, glebų kaip šaltiena skruostą. Ūžžt. Ūžžt. Ūžt. Ranka mikliai darbavosi vedžiodama ašmenis įprastais takais. Veidas lengvėjo. Nuo ryto nerimą kėlęs dešinio skruosto aptirpimas atslūgo. Staiga stojo neįtikėtina tyla. Iš veidrodžio į mane žvelgė kiek įkypos, pilkiausios miglos pilkumo akys. Mano akys. Jos klausėsi staiga stojusios tylos.
Leokadijos balsas smogė iš pasalų. Ji stovėjo čia pat. Už durų.
– Baigei? – klausė ji. – Mes pavėluosim. – dalykiškai konstatavo mano brangiosios balsas.
Vangiai, be jokių papildomų emocijų ar perdėtų pastangų žvilgtelėjau į laikrodžio atspindį veidrodyje. Rodyklės susisukusios į tumulą. Velnią ten atskirsi.
– Ar tikrai jau keturios?
– Penkiolika po keturių. – patikslino brangiosios balsas. Lyg stovėtų čia pat, šalia – už nugaros. Įsivaizdavau dar kiek ir išvysiantis Leokadijos snukutį išnyrantį man iš už peties. Va ir jis. Ana kur – pačioje veidrodžio gelmėje, vos gali atpažinti. Mano Liuka!
Turbūt buvau trumpam nugrimzdęs į nebūtį. Mašinaliai apsigraibiau aplink, nuo gyvatuko pasičiupau įšilusį rankšluostėlį. Perbraukiau juo skruostus.
– Baigiau. Brangioji. Ateinu.
Po to sekė ilgas žmonos monologas, prasidėjęs tik man pravėrus vonios duris. Apie tai, koks mums svarbus šitas vakaras. Kaip retai taip nuskyla – sutaupyti ant Naujųjų metų šventimo, patekus pas ką nors į Jubiliejų. Juk ten ir karšti, ir gėrimai, ir net kultūrinė – meninė programa.
Turiu perspėti, ypatingomis progomis Leokadijos žodžių varikliukas užsiveda iki raudonumo. Ji nesustodama malė liežuviu sagstydama mano baltųjų marškinių sagutes, varė savo litaniją padėdama man apsivilkti švarką. Burbuliavo ir virė rakindama namų duris. Neužsičiaupė mums važiuojant taksi. Buvo malonu akimirksniui mašinos priekiniame veidrodėlyje susitikti žvilgsniais su užjaučiančiomis taksisto akimis.
Aš bandžiau savo žvilgsniu jam papasakoti, kad tai man visai netrukdo. Tikrai netrukdo galvoti, mintyti savo godas, spręsti tas amžinas proto minkles, bandyti atspėti amžinas visatos paslaptis, atsakyti į kelis pasaulio sąrangos klausimus. Man net padėdavo tas foninis žmonos burbuliavimas. Susikaupti padėdavo.
Daug sunkiau buvo iškęsti tai kas vyko po to. Vita, raudongalvė vienos ministerijos buhalterė, buvo nuoširdi skaičių magijos entuziastė. Visame kame įžvelgdama dievišką skaičių reikšmingumą ir didybę į savo šešiasdešimtmečio Jubiliejų ji pasikvietė dešimt svečių. Taigi: jos sugyventinis, studentas sūnus su drauge, bendraamžė pusseserė su dukra turinčia lengvą negalią, vienišas neprigirdintis Vitos dėdė, mudu su Leokadija – geriausia Jubiliatės vaikystės drauge, bei kolegė iš darbo su jau apšilusiu vyru, buvom susodinti aplink apskritą stalą vienoje iš tų kaip grybai pridygusių Antakalnio kavinių.
Beveidė salė akimirksniu atgijo nuo liepsningų sveikinimų, tostų, visų raudonos spalvos atspalvių žėrinčių šventės viešnių šukuosenose, apdaruose. Mat artėjo Gaidžio metai – raudoni atspalviai ir gausios užstalės buvo primygtinai rekomenduojamos visų svarbiausių šalies astrologų prognozėse. Kudakavimas ir pavienis kūkariekavimas garsėjo. Atsiribojau nuo viso šito. Visada mokėjau susikoncentruoti į paralelinius aplinkos dirgiklius. Šiuokart – į gausias vaišes nuklojusias jubiliejinį stalą. Šaltieji užkandžiai maloniai džiugino akį spalvų gausa. Kažkurios nepripažintos virtuvės menininkės rankutės nepatingėjo tų visų vinegretų, liežuvių drebučiuose, šaltienų, trijų rūšių silkės išpuošti reto subtilumo kūriniais iš daržovių.
Mano menui jautri ir atvira širdis džiūgavo regėdama visas tas iš virtų morkų suformuotas gėles, lapelius, saulutes. Nežinoma virtuvės kūrėja sugebėjo patiekalų puošyboje panaudoti kiaušinius, pomidoriukus, citrinas, agurkus, apelsino skilteles, žirnius... Tai buvo tikra puota akiai ir, deja, kančia jautriai sielai, reginčiai kaip dešimt burnų čiaumoja, permala dantimis, stumia gilyn į savo besotes rykles visą šį grožį, tuos bevardžius meno kūrinius. Reikia pasakyti, kad aš visada buvau santūrus maisto atžvilgiu. Visą gyvenimą sąmoningai bėgau nuo bet kokio pertekliaus – ar tai būtų lėkštė, ar karjera leidykloje, ar vedybinis guolis. Po pirmojo širdies priepuolio daug galvojau apie tai. Ilgai ieškojau tų santūrumo šaknų savo atšiaurioje vaikystėje, alkanuose studentavimo metuose, ankstyvame šeimyniniame junge. Tos mintys grįžo gaisru padavėjai pradėjus į stalą nešti pagrindinį karštą patiekalą. Tokio dydžio lėkščių niekuomet neleisčiau naudoti mūsų namuose. Tas Jubiliejaus balius ima panašėti į Valpurgijos puotą.
Paausyje kažkas įkyriai šakute dzingsėjo į krištolinės taurės briauną. Na, dabar prasidės – Leokadija veržėsi sakyti tostą. Liepsnojančios akys, ugnies liežuvius primenančios išsidraikiusios garbanos, purpuriniai skruostai – droviai stebėjau šitam Jubiliejiniam lauže įkaitusį, pasiruošusį užsiliepsnoti ir po savęs tik pelenus palikti savo brangiosios kūnišką pavidalą. Prasidėjo:
– Mieloji Vitute. Mūsų šeima, tai yra aš ir mano Viktoras, norime pakelti šį tviskantį bokalą už tavo klestėjimo ir pilnatvės kupinus metus. Tik pagalvokit, šešiasdešimt metų – o atrodo dar visai neseniai basutės lakstėme po gimtojo sodžiaus pievas. Skynėme ramunes, upelyje plukdėme vainikėlius. Tos basakojės kojelės greitai buvo apautos numintais odiniais batukais ir nubėgo takeliu į gimtojo kaimo mokyklėlę. Atėjo metas ir mūsų brangiojo sodžiaus suklypusios tvoros mojo dviems jaunoms ir viskam pasiryžusioms studentėms. Vilnius. Ar pameni, Vitute, kaip gyvenom bendrabutyje ir turėjom vienus aukštakulnius batelius ant viso mūsų merginų aukšto. Tu jais avėdavai pirmadieniais, man teko trečiadieniai.
Viktoras viena akim stebėjo prakaito lašą pakibusį ant raustelėjusios jubiliatės nosies. Iškvėpusi paskutinius jaudulio likučius Leokadija varė toliau:
– Dėkui die – Vilniuje ir tokiomis dienomis dailiomis kojytėmis buvo galima šį bei tą nuveikti. Tau, Vitut, kažkokios parodos atidaryme pavyko sutikti savo amžiną atilsį Jonelį. Kokia meilė buvo... Ir aš, trečiadienio sulaukusi, Martyno Mažvydo bibliotekoje savo šitą va laimę suradau... Gyvenimo keliai takeliai mus trumpam buvo išskyrę, tu gimdei, auklėjai sūnelį, plėšeisi tarp dviejų darbų. Man teko ramus namų šeimininkės, stropios banko darbuotojos likimas. Viskas praeina. Palaidojai savo Jonelį, užauginai sūnų, va ir kitas ąžuolas pečiu tave remia banguotam gyvenimo kelyje.
Į taktą šiems žodžiams graudžiai dzingtelėjo nuo stalo nukritusi vieno iš svečių šakutė.
– Aš džiaugiuosi, kad mes vėl sutikome vienas kitą mūsų gyvenimo saulėlydyje. Bendraujam, pasikalbam, prisimenam kas gero ir gražaus yra buvę. O juk dar ir bus. Sūnelis štai jau gal greitai anūkais apibers. Karjera į kalną, o ne pakalnėn. Giminės brangūs šalia. Tad visi kartu – už mūsų brangią, žydinčią, klestinčią jubiliatę. Valio!
Man širdį sugėlė po tos jos pasakojimo dalies apie biblioteką. Prisiminiau šį rytą trumpam pas mane iš vonios veidrodžio gelmės sugrįžusią mano Liuką. Visu apmirusiu liežuviu staiga pajutau jos aviečių skonio lūpas. Kaip ji mane išmokė bučiuoti – tu ne valgyk mane, o skonėkis, ragauk, gerk mažais gurkšneliais. Kaip kokį dievų nektarą. Šnibždėdavo į ausį Liuka visu mano lieso studenčioko kūnu užspausta kokioj nors Vilniaus senamiesčio tarpuvartėje. Ir iš kur ji, velniūkštė, tų visų dalykėlių buvo spėjusi išmokti. Staiga pajutau, kad deserto man nebereikia. Burna buvo pilna aitraus aviečių, pelėsio, kažkokių rytietiškų prieskonių skonio. Mano galas kaip visada į per didelį susijaudinimą reagavo banaliu šlapimo nelaikymo signalu. Pirmieji lašai jau sunkėsi į švarutėlių apatinių dugną. Nelaukdamas didžiosios katastrofos, spyruokle pašokau nuo stalo ir pasileidau vyrų kambario link. Grįžęs pastebėjau, kad gal buvau ne taip suprastas – svečiai mano bandymą suvaldyti situaciją bus nurašę perdėtai jausmingai reakcijai į brangiosios pasakytą tostą.
Ką gi, nuolankiai priimdamas meilius užstalės draugų paplekšnojimus per savo menkokus pečius, meldžiau tik vieno – kad jau greičiau prasidėtų ta Jubiliatės žadėta kultūrinė-meninė programa. Keliomis mašinomis, susispaudę kaip silkės žiguliukuose mūsų žaliausios jaunystės metais, mes dasikapstėm iki šokio teatro. Tai vietai ir baletui neturiu ką prikišti. Vivaldis, žinote, “Metų laikai” – ir solidu ir dera tokiai rimtai datai. Pats baletas prabėgo lyg rūke, mano galva maudėsi Vivaldžio muzikinės paletės sodrybėje. Aš traukiau į save muziką. Šnopavau į taktą, skonėjausi, uosčiau garsus. Tik gavęs gerą niuksą iš brangiosios į alkūnę kiek atsitokėjau. Apsižvalgiau – mus buvo susodinę vienoje eilėje. Man iš kairės, širdies pusėje – brangioji. Dešinėje jutau kažką aitraus, pulsuojančio, gal net grėsmingo. Įsitempiau. Daugiau niuksų iš brangiosios nesulaukiau. Pasibaigus baletui, užsidegus šviesai ir pradėjus sklaidytis Vivaldžio kerams prisiminiau, identifikavau ir tą dešinėje pūpsojusį aitrų grėsmės gniutulą – o gi tas pats, jau jubiliejaus pradžioje gerokai apšilęs jubiliatės kolegės vyras. Pramiegojo, šnarpšdamas kaip kiaulė visą baletą, sugriovė mano vientisą susiliejimą muzikos ekstazėje su Vivaldžio genijumi. O dabar jis dar krapštosi savo apmusijusias akutes ir klausinėja – o kas dabar, vakarienė, tipo, bus?
Jubiliatė paskubėjo užtikrinti, kad gausi vakarienė mūsų laukia dabar jau jos šeimyniniame lizdelyje. Gal ir ne pats blogiausias variantas – iš jos septintojo aukšto turėtų labai efektingai žiūrėtis fejerverkai. Gal tai net bus savotiškas Vivaldžio muzikinio triumfo pratęsimas, gal net visai pakenčiamai tas jubiliejus kulminuos, veltui būsiu krūpčiojęs kaip avies uodegėlė nuo kiekvieno savo ligotos širdelės virptelėjimo, maustelėjimo, susigūžimo. Visa tai nuo nervų – mintijau aš vežamas pas jubiliatę į namus. Atmestinai renovuotas daugiaaukštis, mažučiukas sovietmetį menantis, ankštutėlis liftas, trys kambariai – kaip ir daugoka dviem senatvėje meilės ištiktiems žmogeliams. Sūnus juk jau senokai gyvena savarankiškai. Vitos aistra skaičiams atsispindėjo buto dekore – suporuoti paveikslėliai, lempos, kėdės, net knygų kiekis lentynose buvo griežtai apgalvotas ir apskaičiuotas. Svečius jubiliatė vaišino arklio dydžio, parą orkaitėje kankinu mėsos išpjovos kepsniu, taukais varvančiomis bulvėmis. Buvo daug baltų salotų ir dar daugiau alkoholio. Pasisotinę svečiai pradėjo klajoti po erdvius kambarius, taukuotais pirštais čiupinėdami knygas, baldus, plačiaekranį televizorių, palanges aptūpusias gėles.
Aš prilipau prie lango. Nenorėjau valgyti, nesiruošiau šokti su apgirtusiomis, juokingai krypuojančiomis basakojėmis moterimis. Čia retokai būna svečių, Vita neturėjo net kelių porų atliekamų šlepečių įkaitusioms draugėm apauti. Kambariuose sklaidėsi drėgni, šitų apsvaigusių, nepamatuotų lūkesčių ir prigimtinių baimių smaugiamų žmonių iškvėptų garų tumulai. Aš prilipau prie lango. Laukiau pirmųjų fejerverkų. Juk ruskiai turėtų patys pirmi pradėti pyškinti. Naujieji jau čia pat. “Ne, aš tikrai nešoku. ” Atsikirtinėjau šąlančiais pirštais kabindamasis į palangę. Prie manęs vis pridreifuodavo kokia nors artumo ištroškusi damutė. Brangioji po baleto laikėsi nuo manęs atokiai. Matyt būsiu ją kiek išgąsdinęs savo perdėtu įsijautimu į Vivaldžio genijų. Be to, Leokadija nemėgo šokti. Jos su Vita apie kažką čiauškėjo sukritusios į fotelius, meiliais žvilgsniai apsikeisdamos, kas vyksta aplink nebematydamos. Iš visos kompanijos tik aš nepraradau budrumo.
– Mes liksim be fejerverkų, – net pats suglumau išgirdęs verksmingu tonu ištartą savo paties frazę. – Reikia leistis į kiemą, iš čia pro rūką visiškai nieko nesimato. Kokie gi naujieji be fejerverkų. Ką?
Nežinau, kam aš čia konkrečiai buvau adresavęs šitą klausimą, bet reakcijos sulaukti ilgai netruko. Bute liko tik jubiliatė sukanti galvą kuo čia dar reikės pavaišinti po fejerverkų sugrįšiančius svečius. Tiesą sakant, mums visiems norėjosi prasivėdinti. Tas smarkiai nusisekęs jubiliejus jau pradėjo riebalais nuguldinėti svečių kepenis. Gėrimai su prakaitu tryško į aplinką pro odos poras. Šventinės šukuosenos suzmeko, susitaršė, iškydo. “Šešiasdešimt metų tai visai nedaug” – klykavom lėkdami Vidos namo laiptine žemyn, į lauką, gaivų, drėgną vėsumą, pas tikrus fejerverko dūmus, šnypštimą ir dundesį. Prasidėjo.
Antakalnyje visada smagiai pasitikdavo Naujuosius. Su trenksmu. Nepasišiukšlino ir tą sykį. Pylė salvės iš kiekvieno kampo. Ankštam kieme minia žmonių. Greit visi pradėjo bučiuotis, sveikintis su nauja laime, broliautis, šaudyti šampano kamščiais. Valpurgijos nakties kulminacija, pagalvojau. O, kad būčiau žinojęs... Apkurtintas saliutų, fejerverkų, petardų, tų visų pykšt ir pokšt, žybt ir driokst, akimirksniui praradau budrumą. Kažkas į ranką įspraudė taurę su šampanu, kažkas stumtelėjo ranką, nė pats nepajutau, kaip susiverčiau visą rūgštaus, burbuliuojančio gėralo gurkšnį. Man gi negalima.
– Aš širdininkas, – bandžiau atsikalbinėti, gintis nuo pilančių, glostančių, per žandus plekšnojančių rankų. Burnoje vėl pajutau tą patį apie pavojų perspėjantį pernokusių aviečių skonį. Gaisru susiradau minioje trypčiojančią Leokadiją, užčiaupiau jos bandymus prieštarauti veriančiu žvilgsniu ir sukomandavau:
– Greit kylam į viršų. Aš į tualetą, tu susirenki daiktus, išsikviečiam taksi. Ir namo. Gana jau. Šventė baigta.
Krypuojanti link lifto Leokadija niekuo nebepriminė tos saldaus prisiminimų gaisro, akimirksnio pasitenkinimo, gal net savotiškos euforijos ištiktos liepsnojančios moters. Pakumpusi nugara, klišos iš nušiurusių lapės kailinukų kyšančios kojos, surambėjęs sprandas, veltui ji šįvakar sukėlė plaukus, mintijau kantriai laukdamas kol atvažiuos liftas. Praleidęs į liftą ją pirmą, mašinaliai paspaudžiau viršutinio aukšto mygtuką. Kaip namuose. Paskui prisiminiau, kad mums tai juk į septintą. Paspaudžiau ir tą. Liftas jau buvo pajudėjęs. Gal tai ir buvo lemiama klaida? Mudu pakibome kažkur tarp penkto ir šešto aukštų. Be brangiosios rankinėje likusių telefonų, be kepurių, su mano perpildyta šlapimo pūsle. Kol tie mulkiai atsigėrę šampano ir atsibučiavę su svetimomis žmonomis grįžo į laiptinę ir pabandė išsikviesti liftą, mes su Liuka jau stovėjome apsikabinę visiškoje tamsoje. Avarinis lifto mygtukas neveikė. Ją ištiko siaubingas panikos priepuolis. Liuka daužėsi mano glėbyje kaip mirštantis pūkuotas drugys. Lifto kabina pritvinko prarūgusių uogų kvapu. Keista, bet tame grėsmės tvaike šį kartą jautėsi ir samanų, tauraus sandalmedžio, gintarinių sakų kvapo natos.
Ir tada viskas paplūdo.