visgi susapnuoti

iš mano banginio skeleto
nesapnuotieji pasistatė sukiužusį
vėjo perpučiamą trobesį
ir pavadino Namais
jis nemylėjo jos,
o ji jo,
tiesiog buvo
į krantą išmesti
bangų nugludinti medžiai
gulintys vienas šalia kito
nieko nejautė
net kai jis paliesdavo jos žvilgsnį
atklydus potvyniui
tuštuma buvo
jos pulsas
o ji jo
žiūrėdavo į mano griaučių keteras
sumišusias su mėlynu dangumi
o tamsiomis naktimis
kai nei viena žvaigždė
krisdama nenušviezdavo horizonto
iš savo porų bandydavo
pašalinti likusią druską
kuri juos ėdė
ir vis mažino
iki mažiausios
įsivaizduojamos molekulės
tačiau vieną dieną ji
pamatė praskrendantį
voratinklį apsėstą
it kokia liga
rasos lašelių
tai sudrumstė jos ramybę
jos paklusnumą
monotoniškai
vartaliotis vandenyje
suvokė negalvodama tiesiog
nuojauta
jog
visoje visatoje
būtent čia ir dabar Tai
pasirinko ją

sapnavau toli toli
kaip įstrigę tarp praeities
ir dabarties diena nusėdusi
ant paskutinio vandens raibulio
išdžiovina
kai ateinu ir nusinešu
sukurti naujo
iš esamų