per anksti

deja vu regi mane
kiek per dažnai kad ir
bežaidžiant nykščių karą
trankiomis sienomis lipant
vis aukščiau ir aukščiau klaustrofobijai
pritvinkusiam dioksido bare

nenuilstantys fantastai
tarp sukiužusių išnarų
kuriose kadais būtų buvę
pusgyviai kerzuos įlipę
berlyno augintiniai

beliko nus'pirkt cigarečių artėjant valpurgijai
kažkas vis postringauja kaip
jų gyvenimas eina
degtukų galvutėmis
neįdomu nors suleisk migdomųjų

prieš tada dar maniau jog
ši raudona šviesa
laižanti akiduobes ir
šie tualetai įrengti spintose
galėtų būt mano stogu nuo
pasauly išmėtytų nelygių
suaižėjusių plytelių nykumo
ar sielos pačios

dabar tesinori tik būt
tuo pasauliu kuris talpina savy
vabalų sparnelius ir apgirtusias kvaišas
tapau nekenčiamu tamsta
vyru pasiekusiu viršų kortų kaladės
nespėjusio parodyt triuko tačiau
jau pailsusio nuo juokelio
pakaušį kutenančio

jei nebūčiau
nežinia ar ištverčiau nebūtų
vaistų ir kanapėse vilgyto kuokšto plaukų
mano saujoj
ar seilių telkinio
pasodinto virš mano raktikaulio
ištvirkusio ir kieto it titnagas

o man nė ne dvidešimt