Vienąkart Afrikoje

(Anekdotas, kuriuo remiantis sukurta ši pasakėčia:
Žvėrys pasakoja anekdotus. Dramblys pasako anekdotą, visi juokiasi, o žirafa tyli. Beždžionė pasako anekdotą, visi juokiasi, o žirafa vėl tyli. Galiausiai anekdotą pasako liūtas, vėl visi juokiasi, o žirafa vis tiek tyli. Staiga žirafa ima kvatoti. Liūtas klausia: „Tai iš mano anekdoto juokiesi? “ Žirafa atsako: „Ne, aš juokiuos iš dramblio anekdoto! ” (Atseit,  per ilgą kaklą jai negreit „daeina“))

  Kartą liūts, žvėrių karalius,
Ir dramblys, gyvūns stipruolis,
Bei beždžionė, giminė žmogaus,
O taip pat ir žirafa,
Paprasčiausia ilgakaklė žirafa,
Susitiko ir maloniai sau kalbėjos.
Liūts, kaip vadas gyvulių,
Tuoj pasiūlė temą:
Imkim ir visi smagiai pasilinksminkim:
Pasakokim viens kitam juokingiausius dalykus.
  Tuoj dramblys, įtikt norėdams,
Ėmė kažką porint.
Baigė jis ir jam nutilus,
Stojo nejauki tyla.
Bet beždžionė puolė gelbėt
Ir skaniai skaniai kikeno.
Bosu pritarė dramblys
Ir to juoko tiek pakako,
Kad ir liūts papramogavo.
Po to rėžė kalbą monkė  –
Ji žaismingai ir išraiškiai
Jiems paklojo linksmą story .
Juokėsi patenkints liūtas
Ir patsai kalbėt sumanė.
Dar nespėjo jis pabaigt,
Kai beždžionė ėmė prunkšt,
Dramblys sududeno,
Mandagioji žirafa šyptelėjo lyg tarp kitko.
Springdamas iš savo juoko dar po to paklausė liūtas:
-  Ką gi mums paseks žiraaafa?
  Žirafa ramiai iš lėto
Jiems išdėstė savo story.
Jai pabaigus kilo toks
Klegesys ir juokas,
Kad atrodė net dangus
Šypsos iš viršaus.
Žirafa gi pagalvojus ėmė juoktis nuoširdžiai.
Liūtas susiraukęs klausės
Ir, nusprendęs pasityčiot
Iš tos vargšės žirafėlės,
Lyg netyčia jis paklausė:
- Na, tai ką, miela žiraaafa,
Dar juokies iš dramblio story?
Visą vakarą tylėjai,
Nes, matyt, tik nūn tau tedaėjo...
Žirafa, pajutus gylį,
Šitaip jam atšovė:
- Tai jau ne, galings karaliau,
Aš juokiuosi iš tavęs!

* * *

Moralas būtų čia toksai:
Kad iš širdies – geri juokai,
Bet nesityčiok iš kitų,
Nes jie atkirs tau tuo pačiu!