šermukšnių paukščiai

Miške užsimiršta,
kas buvo netikra,
kai kvėpuoji kartu
su dangum –

kaip žuvis,
kur pabėgus
iš tinklo –
džiaugias tyliai
koralais visur.

Kai vėl saulė
paglosto krūtinę –
nežinai, ar gerai padarei,

bet jei tavo
diena paskutinė
būtų šiandien –
tai kas?
Juk svarbiausia –
ėjai,

net kai strigo
ir kliuvo už kojų
šakos, spąstai
ir gilių kava,
kai nežadino
ir kai žodžiais kapojo –
nusukai savo randus
-
ėjai (su tyla).

Net jei vėl suskaudės
už to mažo kalnelio,
kur supiltas dar taip neseniai –

tu nesigaili
savo nueiti kelio,
kur cunamiai
ir tavo žvejai –
susitaikė ir ištiesė ranką,

tiems, kur skendo,
ar lipo uolom,
gal tik taip
vienas kitą suranda,
kad gyventų
net jei sutemoj –

pasiklys jie miške
be šviestuvų,

be žemėlapių,
ginklų,
net be aukurų,

mano kojos
prie mažo kalnelio suklupo –
aš nesigailiu net netekčių.

Pažiūrėjus į medžių viršūnes
tyliai sirpsta šermukšniai delnuos,
kuo sunkesnis tas kelias
ir kuo daugiau kliūva –

tuo daugiau
prijaukintų paukščių
aš tyliai nešuos,

kurie lesa šermukšnius,
kai švelniai,
pabučiuoja į kaktą diena

jau manei, kad tu vienas –
suklydai –
liks kartu su tavim
jie nuo šiol
visada.