Šių-2017 metų Užgavėnių šventinis karnavalas buvo kitoks nei prieš metus. Kapelijos ir tautinės folkloro grupės, savo, pirmos dalies programą baigė pagiedoimais ir raudom;
Oj tu, broli, mano broli, - Tu ir vėl, ir vėl išjoji, -Ginti mus, Tėvynės-Lietuvos...
Stoviu aš parimus,
Prie rūtų darželio,
Nieko nepasakęs,
Vienas išėjai,
Laukiu vėl sugrįžtant,
Mielasis Broleli,
Ant risto žirgelio,
Kada gi grįši, Tu,
Laukia Motinėlė,
Laukia pievos žalios,
Laukiu, -ne sulaukiu,
Aš, Tave myliu...
Taip liūdnai baigėsi, Šventės pirmoji dalis, iki Lašininių ir Kanapinių mūšio. Stanislovas, Loreta ir Kapickių Zita, nusibraukė skruostus ir nuėjo vadovauti savo legionams.
Kurti garsinį foną, perėmė kiti. Įniciatyvą perėmė profesionalai, -Jungtinis Lietuvos simfoninis orkestras, chorai ir solistai. Ant Šatrijos kalno, išdėstyti penkioliką pianinu, -viduryje pats gražiausias, - baltas pianinas. Šiuokart, garbūs Lietuvos dirigentai, vadovauti visai „beprotybei“, patikėjo Šv. Kristoforui, -Maestrui Donatui. Sunkiausiai yra pradėti, bet, šiltą ir šaltą patyrusiam dirigentui nesudarė didesnių sunkumų. Atsidusęs, pakėlė lazdelę, ir repo ritmu paskelbė lietuviškos Valpurgijos nakties kulminacią, Turkų maršo ritmu. Priešininkų pulkai pajudėjo. Susiliejus dvėm galybėm, įžiebti kovotojams kovinę aistrą, -pasigirdo Chačituriano Mūšis su kardais. Netikėtai įsiveržus į kautynęs„Žaliosioms pėdkelnėms“ Kristoforui teko staigiai persiorentuoti, ir, staigiu viražų, orkestras ir choras persiorentavo:
Šoka basos raganaitės,
Šoka juodi velniai,
Kaip surasti man brangiausią,
Ir mylėt amžinai...
Didžiąjam mūšiui pasibaigus paliaubomis, Penkiolika pianinų, tęsė džaso ritmu, -lengvai svinguodami.
Broliai, Samurajus Gipsis ir Šturmanas Geležėlė, nužvelgė Šatrijos kalną ir pamatė, kad jis nepažįstamai pasikeitęs. Kalno viršūnėje, penkiolika pianinų grojo bliuzą, -Petras svingavo saksofonu;- Tu-tūūū, tu- tūūū, -tu-tūūū... -Klaiku, klaiku, klaiku... Generalinis štabas į taktą, unisonu, pritarė, -žvelgė į naujai išrinktus Lietuvos parlamentarijus, stebėjo kiekvieną, lingavo galvomis ir klausė: -Kas jūs estę, Valstiečiai, -Kas jūs, naujieji Lietuvos gelbėtojai.? -Kas laukia Lietuvos? Atsakymo niekas nežinojo. Atsakymo reikia laukti iš Anapus, ir artimos ir tolimos praeities.
Šturmanas Geležėlė su Samurajum Gipsiu taip pat stebėjo. Po paskelbtų Lašininių ir Kanapinių paliaubų, parlamentrijai sėdėjo pritilę, išbalę ir sutrikę. Tyla tuko tiek kiek skambėjo bliozo svingas. Aikštėje, Kairiųjų ir Dešinkūjų stovyklos buvo aprimusios, daktarai dėjo kompresus, tvarstė pažeistas galvas, akis, - abi pusės dėjavo: -Aja-ja-ja, -Aja-ja-ja, -Ech... -Nepavyko laimėti... -Kas įtraukė mus į šitą galerą? -svarstė ne vienas parlamentinis klonas. Laimė buvo tai, kad jie buvo tik parlamentiniai klonai. O jei būtų kitaip, būtų buvę tikrieji? Apie tai nebuvo kada galvoti. Daktaras Alvydas Juniksas su žavia asistente, su chirurgų ir gailestingų seselių brigada darbavosi kaip reikiant, --atsakingai. Aprūpinimas medikamentais, protezais ir tvarsliava buvo sutvarkytas pavyzdingai, - kaip dera fronte. Vieną kitą kloną teko išgabenti į atrimiausią organų transplantavimo centrą. Generalinis štabas, užsakydams parlamentinius klonus, pasirūpino jų kilmės istorija, medicininėmis kortelėmis, -kiekvieno klono DNR buvo domenų banke. Visagalis internetas daro stebūklus. Organų keitimo operacijas atlikti ilgai netruko, -vienam kitam pakeiti nukąstą ausį, nosį. Kiek sudetingiau buvo pakeisti akių oboliukus, bet didesnių problemu nebuvo, -atskraidinti Andriaus Lapino pilotojamu plasnuokliu –garlakiu, - Daktaro Jono Basanavičiaus patobulintu išradimų, -sukurtu dar prieš Didžiąją 1905 metų maro epidemiją. Senai tai buvo, dar prieš pirmąją revoliuciją, Kibeno Peno imperijoje. Pilotui Andiėjui Lapinui ir sesutei Rasai talkino pora transporto konteineria-kopterių, todėl netruko nukentėjusis atgabenti atgal į Užgavėnių karnavalą. Jų akys žibėjo kaip angliukai, buvo linksma, gera jr malonu būti kartu su kolegomis iš frakcijų. Jų buvo geras tūzinas, -dauguma iš dešiniųjų-Kanapinių opozicijos. Keleta, nukąstom ausim, buvo iš Lašininių. Vieniems teko transplantuoti akių obolikus, kitiems ausis, kai kuriems užteko prapūsti būgnelius. Pusiaukelyje, iki Šatrijos, jie išgirdo Užgavėnių šventės gaudėsį, -ypatingai būgnų griausmą. Tai rodė mūsu medicinos aukštą lygį.
Ant kalno šlaito, sėdintiems, naujos kadencijos parlamentarijams nebuvo taip linksmą, -turėjo rūpestį; ką daryti su Kitokios Lietuvos prezidenų Kęstučiu? Kol vyko jų klonotų kolegų operacijos, įvyko šis tas netikėto. Kurį laiką jie sėdėjo pritilę ir išbalę, bet, netikėtai kilo didelis bruzgesys:
-Kukarėkūūū... -Kud-kudaa, -Kud-kudaa, -ko-ko-ko.. -Kud-kudaa, kudakavo vištos, -Ga-ga-ga, -gageno žąsys. Šturmano akimis žiūrint į kalną, buvo labai panašu, kad, pro įkaitusį saulėkaitoje skrusdelyną, būtų prabėgęs ir pažymįjęs savo nuosavybę Brisius ar kojotas. Gal ir ne, bet Šturmanui Geležėlei taip pasirodė po Kitokios Lietuvos Prezidento Kęstučio išgelbėjimo iš klastingų, - papūstalūpių „Violetinių pėdkelnių“ paspęstų žabangų.
Samurajus Gipsis atsuko kamštelį ir pripildė, stiprybės gėrimo „Patrova-70“: Į sveikatą, Šturmane: -
Su mumis visi Dievai, Šventas Petras, Angelai...


Liudvkas


