Šizo Reks. Epizodas 1

„Žmonės yra kaip žaidimo kauliukai. Mes metame save į savo pačių pasirinktą pusę. “ – Žanas-Polis Sartras

Skyrius 1. DARBO MEDŽIOKLĖ

Tamsi gyli naktis.
Čirpė žiogai žolėse. Vyriška figūra pagriebė moterišką figūrą už pakarpos. Trys vyrai stovėjo netoliese. Kojos panardintos žolėje.
Mergina – maždaug trylikos metų.
Ji gulėjo parblokšta ant nugaros. Vienas vyras laikė ją už rankų, antras vyras laikė ją už kojų, trečias vyras movėsi kelnes, o ketvirtas vyras prikišo nuo mėnulio spindintį peilį jai prie akių, paskui prie gerklės. Merginos liemenukas nuslinktas žemyn, ir matėsi jos stangrūs gražūs speneliai. Merginos sijonas pakeltas į viršų ir matėsi jos brangiai atrodančios rūžavos kelnaitės.
Žolė kaip jūra bangavo nuo vėjo.
Ant zyziančių elektros laidų krankė keturi juodvarniai. Juodaplaukis vaikinas su akiniais (ŠIZO), penktasis, stovėjo atokiau, prie kelio, ramiai į juos žvelgdamas. Atskrido dar trys juodvarniai ir įsitaisė ant elektros laidų.
Kar! Kar!

ŠIZO: Ji atrodė kaip nuobuodi asmenybė... (Niujorkas. Taim Skveras.) Bet, na, net jeigu aš ir pasakiau tai... (Žmonių pilka minia marširuojanti į vieną pusę.) Mano paties gyvenimas buvo absoliučiai banalus. (Šviesoforas rodo raudoną, pilka minia sustoja.) Na, jeigu pažiūrėsi į jį detaliau, aš turiu savų įpročių... (Žalia šviesa ir pilka minia pajuda.) Aš atlieku mažus dalykėlius, kurie man yra svarbūs. (Kavinė. Saulės spinduliai krenta pro žaliuzes ant Juodaplaukio vaikino su akiniais.) Pavyzdžiui, noras bendrauti su žmonėmis... (Kavos gurkšnis.) Tokie dalykėliai, supranti?
RAUDONPLAUKĖ (iškvepia cigaretės dūmus): Tu teisus. Tu visada atrodai laimingas, kai mes kalbamės... (Ji nukrato pelenus.) Šizo.
ŠIZO: Pavyzdžiui, pažvelk į tai. (Juodaplaukis paduoda didelį geltoną voką RAUDONPLAUKEI.)
RAUDONPLAUKĖ: Tai...
ŠIZO: Nuo Metropoliteno Teisėtvarkos Ofiso: „Jūs aiškiai esate namuose ir nedirbate? “ Aš esu registruotas Mileniumo Personelyje, taigi, jie atsiuntė šitai per juos.
RAUDONPLAUKĖ: Argi recesija ne nuostabi?
ŠIZO: Na, tai nėra sėkmės reikalas. Jeigu toliau ieškosiu, būtinai ką nors rasiu. (Vaikinas, panašus į Džoną Lenoną, pasitaiso akinius.) Šiame pasaulyje, vinis, kuri per daug iššokusi, priplojama plaktuku, bet tie, kurie nugrimzta per giliai, yra paprasčiausiai ignoruojami. Man tiesiog reikia susibalansuoti ir irtis į priekį.
MOTERIS SU KOSTIUMĖLIU (pastebi Juodaplaukį akiniuotą vaikiną ir kreipiasi į KOLEGĄ): Ei, pažiūrėk į tą vaikiną su akiniais.
KOLEGA: Hm?
MOTERIS SU KOSTIUMĖLIU: Jis jau kurį laiką kalbasi su savimi. Tarsi ten kažkas būtų. Šiurpoka!
ŠIZO (toliau tęsia): Siekiant apsisaugoti, reikia, kad tave matytų kaip Vidutinybę. Ir taip galėsi susirasti darbo. Senovės krikščionys liko nukryžiuoti, o revoliucionieriai, kurie buvo kankinami... Jie tiesiog kvailiai.
PADAVĖJA: Atsiprašau... (PADAVĖJA kreipiasi su kavinuku. Vaikinas pažiūri į ją.) Ar norėtumėte (nedrąsiai) dar vieno puodelio kavos?
ŠIZO: Ei, (Juodaplaukis atsisuka į RAUDONPLAUKĘ) ar tu...
PADAVĖJA pažvelgia į tuščią kėdę.
ŠIZO: Man jau reikia eiti. (Vaikinas atsistoja.)

ŠIZO: Motin. (Tamsi gyli naktis. Daugiabučio šviesuliai tamsoje.) Man atrodo, kad radau darbo. (MOTINA žiūri tiesiai priešais nieko nematančiomis akimis; Ji sėdi ant tualeto, kuris yra pastatytas vidury virtuvės, ir myža. Juodaplaukis pakelia ją ir pažiūri, ar ji baigė.) Dabar išgalėsiu sumokėti už tavo vaistus. (Vaikinas patraukia virtuvės durų link.) Na, aš kaip nors rasiu būdą sudurti galą su galu. (Jis atidaro duris.) Aš neleisiu tau ilgiau kentėti, Motin.
Netikėtas smūgis kočėlu į Juodaplaukio nugarą. Krentantis maistas iš dėžutės nuo stalo.
MOTINA: Gyaaa!! Dink iš čia, Demone!!! (MOTINA kaip pasiutusi rėkia, nežmoniškai pražiojusi burną ir išsprogdinusi akis.) Kur paslėpei mano sūnų!?
ŠIZO: Ha-ha-ha! (Vaikinas pagriebia už Senutės rankų, ir jai nukrenta širdutėmis išmarginta naktinė kepuraitė.) Ar tau vėl prasidėjo konvulsijos, Motin?  (Jis prikiša marmuzę prie MOTINOS veido, ir krentantis šešėlis paverčia jį Nakties Padaru.) Nagi, padainuokime kartu: “Twinkle, twinkle, little star, / How I wonder who you are…”

BAMBI: Ei... (BAMBI guli nuoga ant lovos, atkišusi savo putlų žavų užpakaliuką.) Paskubėk ir nudėk tą seną raganą!
ŠIZO: Nejuokauk, aš niekad negalėčiau to padaryti. (Juodaplaukis įsitaiso veidą tarp jos kojų.) Ji, šiaip ar taip, greitai eis miegoti.
BAMBI: Bet ji erzinanti ir smirdanti. (Vaikinas apglėbia rankomis jos klubus.) Jeigu jos nebūtų, aš galėčiau įsikelti pas tave. (Jis iškiša liežuvį ir pradeda laižyti jos braškės skonio klitorį.) Achhh! (BAMBI sudejuoja ir jos kūnas suvirpa.)
ŠIZO: Man rytoj susitikimas dėl darbo. (Kambarys pilnas šiukšlių.)
BAMBI: N-na, ir? (BAMBI išsitiesia ant nugaros.) Šiaip ar taip, paskubėk ir įkišk jį į mane. Šiandien gali be gumytės.
ŠIZO: Prezervatyvo... (Juodaplaukis nusiima akinius ir ieško aplink kambarį.) Reikia prezervaryvo...
BAMBI (akivaizdžiai nusiminusi): Ei... (Kreipiasi švelniai.) Ar tu myli mane?
ŠIZO: Taip, myliu. (Vaikinas atsisuka į ją.) Na, ir kas?
BAMBI (nutyla; nukreipia akis į šoną ir prikanda lūpą): Ei... (Apkabina Vaikiną, stangrūs speneliai liečia jo nugarą.) Padarykime tai vėl kitame kambaryje. (Koketiškai.) Prieš Senąją Raganą.
ŠIZO: Žinoma, bet kodėl gi? (Sausai paklausia ŠIZO.)
BAMBI: Nėra jokios priežasties. (BAMBI nusišypso.) Aš taip labiau susijaudinu.
MOTINA spokso negyvomis akimis, kol virš jos krušasi jos Sūnus ir jo Mergina:
BAMBI: Aaaaa!! (Žliugsintis garsas.) Aš baigiu! Aš tuoj baigsiu! (BAMBI rankomis glosto MOTINOS veidą.) Stipriau! Stipriau! (Kunkuliuoja kūniški skysčiai.)
AGITATORIUS: “Mes kovojame Šventą Karą! (Prakaitas teka nuo Juodaplaukio veido.) Nesvarbu, koks stiprus priešas bebūtų, mes nesustosime! (Juodaplaukis nuleidžia, ir jis kartu su Mergina nukrenta, užguldami MOTINĄ.) Taip yra todėl, kad… (Griaudi garsiakalbis.) Tai mūšis, kuriame pastatyta mūsų Valstybės garbė ir orumas. ”

Judri gatvė, pilna žmonių. Juodaplaukis neatskiriamas nuo jų žingsniuoja kartu su pilka minia.
AGITATORIUS: “Dabar, labiau negu bet kada, mes, Piliečiai, turime susivienyti! (Vaikinas pažvelgia į tą pusę, iš kurios sklinda garsas.) Mes turime savo asmeninių troškimų… (Trys žmonės stovi prie “VIENYKIMĖS DABAR! ” autobusiuko. Susidomėję praeiviai stebi šią atrakciją. Šalia loja šuo.) Bet tai yra svarbu! ”

ŠIZO: Aš skubu į susitikimą dėl darbo, todėl mes negalėsime ilgai kalbėtis. (Rūkas gatvėje.)
RAUDONPLAUKĖ: Tai labai panašu į tave. (Juodaplaukis sustoja gatvėje ir atkreipia dėmesį į juodvarnį ant šviesos stulpo.) Taigi? (RAUDONPLAUKĖ prisimerkia.)
ŠIZO: Kažkada buvo absurdiška manyti, kad silpni žmonės kaip aš kada nors susitaikys su pasauliu ir išgyvens. (Šviesos stulpas išsišakojęs dešimčia atšakų, ant kurių kiurkso šeši juodvarniai.) Bet aš darau būtent tai. (Juodvarniai be akių, bet jie privalo krankti.)
RAUDONPLAUKĖ: Kodėl taip yra? (RAUDONPLAUKĖ prisidega cigaretę.)
ŠIZO: Nes aš turiu ypatingų galių. (Kavinė. Taim Skveras.) Tai nieko įspūdingo kaip psichokinezė… (Rūkas ant vyšninių kavinės plytelių.) Tai tarsi šioks toks šeštasis pojūtis.
RAUDONPLAUKĖ: Šeštasis pojūtis? (Klausia tuščia kėdė.)
ŠIZO: Taip… (Juodvarnis atsimerkia, akys pasruvusios krauju.) Aš galiu jausti pavojų. (Juodaplaukis žvelgia į dangų, akinių lęšiai slepia jo paties akis. Vaikinas apsižvalgo ir paima plytą. Po ja šliaužioja kirminai.) Bet… (Du vyrukai, vienas Ilgaplaukis, kitas Su Kepure.) Kartais jo tiesiog negali išvengti. (Juodaplaukis pasuka į atokų skersgatvį.) Jie mėgsta medžioti tokius, kaip aš. (Vyrukai seka paskui.)
Jie pasiekia skersgatvį ir žvalgosi nustebę.
KEPURĖTASIS: Ei, juk jis įėjo čia, ar ne…? (Kreipiasi į Ilgaplaukį.)
Iš tamsos pakyla plyta ir ji garsiai skyla į Kepurėtojo makaulę. Jo kepurė nukrenta, iš pakaušio ištrykšta fontanas, kūnas trenkiasi kaip akmeninis į sieną.
Juodaplaukis paleidžia kumščius į Ilgaplaukį.
RAUDONPLAUKĖ: Taigi, vyksta karas. (RAUDONPLAUKĖ suneria pirštus.)
ŠIZO: Tai ne karas. (Juodaplaukis pagriebia atskilusią plytos dalį, užsilipa ant Ilgaplaukio ir ja tvoja jam kelis kartus.) Aš tiesiog atsikratau šiukšlių.
RAUDONPLAUKĖ: Keista galia… (RAUDONPLAUKĖ šypteli.) Tu gimei su ja?
ŠIZO: Tikriausiai… (Juodaplaukis palieka skersgatvį.) Bet supratau, kad ji egzistuoja tik neseniai. (Tyla.) Hm? Kada tai nutiko…? Kas paskatino jos atsiradimą…? (Juodaplaukis pažvelgia į kavos tirščius.) Keista. Negaliu prisiminti…
RAUDONPLAUKĖ: Viskas gerai, (RAUDONPLAUKĖ pasidažo lūpas) Šizo… (Laukas.) Neabejoju, kad greitai atsiminsi.
Čirpė žiogai žolėse.

Ofisas, popieriai, viskio butelis. Du vyrai: Stovintysis, Dryžuotu Kaklaryšiu; sėdintysis, Akiniuotas ir Nuplikęs, laikantis dokumentą.
BOSAS: Taigi, Šizo Reksas... (Pradeda Nuplikėlis.) Tavo veidas kruvinas.
ŠIZO spokso į juos be emocijų.
BOSAS: Įsivėlei į muštynes? (Senis pasitaiso akinius.) Vėluoji visą valandą.
PAVADUOTOJAS: Taigi, Andželika papasakojo tau (pradeda Dryžuotasis) apie darbą, ar ne?
ŠIZO: Andželika? (Kraujas teka nuo ŠIZO kaktos ant jo akinių.) Apie darbą?
Tyla ir nuostaba Abiejų Biurokratų veiduose.
BOSAS: Ką? Tu nieko nežinai? (Senis pasiremia smakrą.) Ką Andželika veikė? (Senis perbraukia ranką per plikę.) Na, nesvarbu. Hmm… Tu… (Jis pažiūri į dokumentą.) Skaičiau, kad tarnavai kariuomenėje iki praėjusių metų. (Senis pasisupa kėdėje.) Ar tave paskyrė karo fronte?
ŠIZO: Taip… (ŠIZO patvirtina.) Aš vežiojau amuniciją galinėse linijose.
BOSAS: Galinėse linijose? (Senis neslepia nuostabos.) Andželika man sakė ką kitką!
ŠIZO akys pasidaro budresnės, kai jis pamato už lango ant stulpo tupintį juodvarnį.
BOSAS: Argi Andželika dar negrįžo iš pietų pertraukos!? (Senis suirzta.)
Juodvarnis sukranksi.
Kar!
BOSAS: Na, nesvarbu. Apie patį darbą... Na... Visų kitų dabar nėra... Ir aš nekenčiu paaiškinimų. (Senis pasako irzliai.) Tu naudosi šį dalykėlį savo darbui. (Senis iš stalčiaus ištraukia sidabrinį Koltą 911.) Štai! (Ir žlegteli plieninį prietaisą ant stalo. Ginklas sunkiai nukrenta ir nuaidi. ŠIZO į jį pasižiūri.) Tu, be abejo, žinai apie Keršto Aktą, kuris buvo įgalintas prieš du metus. (Senis įsipila į stiklinę viskio.)
ŠIZO: Keršto Aktas? (Pasiteirauja ŠIZO.)
BOSAS: Ką!? Tu… (Senis atitraukia butelį ir pakelia antakius.) Neskaitai laikraščių?
ŠIZO: Laikraščių? Kas tai?
Visiška tyla ir nuostaba Abiejų Biurokratų veiduose.
BOSAS: Na, nesvarbu. (Senis pasitrina akis.) Kitais žodžiais tariant, mes… (Jis įdėmiai pažiūri į ŠIZO.) Esame Keršto Akto Tarpininkai.
Durys atsidaro ir kažkas įeina.
BOSAS: Tu vėluoji! (ŠIZO atsisuka.) Valkatauji, ar ką, Andželika? Mes pradėjome interviu su žmogumi, kurį rekomendavai.
ANDŽELIKA: Atleiskit. (Raudonplaukė lepteli.) Parduotuvė buvo pilna žmonių.
Nuo ŠIZO akinių kraujas nutyška ant jo žando.
Kar!
(Pasigirsta juodvarnis už lango.)

Skyrius 2. KVALIFIKACIJA

ANDŽELIKA: Malonu susipažinti, Šizo. (Raudonplaukė, pasisveikindama, iškelia maišą.) Aš – Andželika.
ŠIZO: Andželika... (Pakartoja ŠIZO.)
BOSAS: Ak, ji paaiškins viską kitką. (Senis įsiterpia.) Aš palieku jį tau, Andželika. (Senis rodo į ją pirštu.) Mes dabar eisime pietauti. Nevalgėme nieko visą rytą.

Ventiliatorius sukasi virš ŠIZO ir ANDŽELIKOS galvų. Jie sėdi ant žalių fotelių vienas priešais kitą.
ANDŽELIKA: Kadangi tarnavai Armijoje, jau turėtum turėti šaunamųjų ginklų licenciją. (Eglėmis išmarginti tapetai.) Tam, kad kvalifikuotumeisi kaip antro lygio tarpininkas... (Ji padeda ant stiklinio permatomo stalo knygą.) Tau reikės šito. (ŠIZO paima knygą ir perskaito: „Keršto Akto Tarpininkų Sustiprinimas“.) Turėsi išmokti ją iš širdies... (ANDŽELIKA išsitraukia cigaretę.) Kitaip neišlaikysi kvalifikacinio egzamino.
ŠIZO: Ją visą!? (Nusistebi ŠIZO.)
ANDŽELIKA (prisidega cigaretę): Juokai juokais. (Išpučia pirmą gardų dūmą.) Jeigu tai būtų tiesa, mes neturėtume pakankamai žmonių. (Dūmai pasklinda po visą kambarį.) Šis egzaminas yra tiesiog formalumas. (Ištraukia iš rankinuko kelis susegtus popierius.) Štai egzamino, kuris vyks už dviejų dienų, atsakymai. Įsimink juos. (Nuoširdus šypsnis.) Darbui įsiminti, kas yra knygoje, nėra taip svarbu, kaip jį užbaigti be problemų. Jeigu yra dar kas nors, ko norėtum paklausti... (ŠIZO pakreipia galvą.) Nedvejok.
ŠIZO: Tai nėra... (Juodaplaukis suneria rankas.) Pirmasis kartas, kai mes susitinkame, ar ne? (Tyla.) Aš pažįstu tave. Bet negaliu atsiminti, kas tu esi.
Jokio atsakymo.
ANDŽELIKA: Taip. (ANDŽELIKA galiausiai prabyla.) Mes matėmės vieną kartą prieš šį susitikimą. Labai seniai. Bet mes nebuvome draugai ar kažkas tokio. Tai turėjo kai ką bendro su tavimi ir tuo, ko negali atsiminti. Bet tai nėra svarbu.
Tyla.
ŠIZO (pasitaiso akinius): Tikrai...
ANDŽELIKA: Ak, pažiūrėk, kiek laiko. (Ji iš tikro pasitikrina savo mažą šveicarišką laikroduką ant riešo.) Man vėl reikia išeiti. Šiaip ar taip, prašau išlaikyk egzaminą už dviejų dienų. (Ji atsistoja.) Šiandienai viskas. Manau, kad tau seksis puikiai šiame darbe.
ŠIZO įtemptos rankos ant kelių.

Senis stebi pro langą per gatvę žingsniuojantį ŠIZO. Atsisuka į kambario pusę.
BOSAS: Andželika! (Kreipiasi.) Ar mes iš tikro galime juo pasikliauti? (Skeptiškas žvilgsnis.) Jis neatrodo, kad būtų naudojęs ginklą, nebent per treniruotes. Kodėl manai, kad jis gali mums praversti?
ANDŽELIKA: Bose. Jo įrašai apie laiką, kurį jis praleido galinėse linijose... (ANDŽELIKA merkia geltonas tulpes į vazą.) Ar peržiūrėjot juos?
BOSAS: Ak?
ANDŽELIKA: Pasak duomenų, jis buvo paskirtas A bazės aukštesniajai kuopai, (ANDŽELIKA traukia knygas iš lentynos) bet jo nebuvo 7-ajame atsargos būryje, padalinyje, kuriame oficialiai buvo prijungtas.
BOSAS: O?
ANDŽELIKA: A bazės aukštesnioji kuopa yra speciali įstaiga, (ANDŽELIKA tvarko juridinių knygų lentyną) nors oficialiai tokia nėra pripražinta...
BOSAS: Ką jie veikia? (BOSAS primerkia akis.)
ANDŽELIKA: Tai speciali treniravimosi stovykla, kuri specializuojasi žudymo, espionažo ir partizaninio karo technikose.
BOSAS: Aišku. (BOSAS panarina galvą susimąstęs.)
ANDŽELIKA: Kas privertė mane pastebėti jį – nebuvo jo karinė patirtis, (ANDŽELIKA pilnai kūnu atsisuka į Senį) bet parinkimas specialiajai kuopai ir įgūdžiai, kuriuos jis ten įgavo. Jis – NATŪRALAS.

Sraigtasparnių garsas virš dangoraižių. ŠIZO stovi vidury judrios perėjos ir žiūri į dangų.
RAUDONPLAUKĖ: Kas nutiko? (RAUDONPLAUKĖ kavinėje.)
ŠIZO: Atrodo, kad yra dar vienas asmuo, kuris nesi tu, su kuriuo aš visada kalbuosi. (ŠIZO ramiai paaiškina.) Kitas tu, kuris nesi tu. Jos vardas yra Andželika.
RAUDONPLAUKĖ: Ji nėra aš, (RAUDONPLAUKĖ užsimerkia) nes aš neturiu vardo.
ŠIZO: Andželika, kuri nesi tu, nutraukė mane, bet atrodė, kad ji žino nemažai apie mane. Tai neramina. Aš susikūriau protinį barjerą... (ŠIZO stabtelėja.) Ir jis drumščia mano balansą su išoriniu pasauliu. Tą akimirką, aš supratau, kad jau esu patekęs į pavojų. Aš kuo greičiau turėjau iš ten dingti.
Kar!
(Dar vienas juodvarnis už lango.)
RAUDONPLAUKĖ: Tai visai nepanašu į tave. (RAUDONPLAUKĖ atrodo melancholiškai.) Taip rizikuoti...
ŠIZO: Žinau. Bet, visgi, tai mane neramina. (PADAVĖJOS žingsniai.) Aš turiu išsiaiškinti, net jeigu tai reiškia rizikuoti. (PADAVĖJA sustoja šalia ŠIZO.) Todėl aš ir nusprendžiau priimti darbą. (PADAVĖJA įpila karšto gėrimo, kuris garuoja.)
PADAVĖJA: Jūsų kava. Atleiskit, kad prireikė laukti.
Kėdė atkakliai liko tuščia.

AGITATORIUS: “Anksti šį rytą, Krikščionių Pajėgos įvykdė žiaurų sprogdinimo reidą sektoriuje, kurį mūsų broliai kontroliuoja. (Miestas ir elektros laidai.) Mūsų Armija, kartu su mūsų sąjungininkais, neturėjo jokios išeities kaip tik trauktis. (Oranžiniai trylikaaukščiai.) Mūsų kariuomenės štabas atsakė greitai suburdamas ir reorganizuodamas mūsų karius... (ŠIZO, alsuojantis šaltame ore.) Taip pat, jie svarsto pasiruošimą staigiai, milžiniškai puolimo kontra-atakai. ”
BAMBI: Šizo!! (BAMBI šaukia pro balkoną ir mojuoja ranka.) Ar gavai darbą?
Šalia jos stovi vyrukas su Ožio Barzdele.
MAKSAS: Mane atleido, susiginčyjau su savo moterim ir negaliu grįžti namo... (Ožiabarzdis pasako.) Taigi aš įsikėliau į kambarį šalia tavojo šį rytą.
ŠIZO: Ak, tai baisu, Maksai! (Šaltai atsako ŠIZO.)
MAKSAS: Na, aš ketinu su Bambi valgyti kepsnį... (Vibratorius giliau įstūmiamas į BAMBI pyzdą, ir ji aikteli.) Kodėl tau neprisijungus?

Skamba telefonas. Iš kito kambario sklinda muzika: “Time to kill is now / Time to kill / They are all dead, it’s their end today / All lost their lives in tremendous pain... ”
Pasigirsta beldimas į duris.
ANDŽELIKA: Marija! Ar jūs ten?
MARIJA sėdi prie stalo, atsisuka į duris, lėtai prieina ir jas atidaro.
ANDŽELIKA: Aš – Andželika iš Keršto Akto Tarpininkų Sustiprinimo ofiso. (Ji rankoje laiko dokumentus voke; įeina per slenkstį.) Aš atėjau pristatyti teismo nuosprendį.
MARIJA: Keršto Akto Tarpininkų Sustiprinimas…? Teismas?
ANDŽELIKA: Ar Adamas čia? (ANDŽELIKA įkiša galvą ir apsižvalgo.)
MARIJA: Pr-prašau, neiti vidun! (MARIJA pratrūksta.) Ad-Adamas dabar išėjęs.
ADAMAS, sėdintis užsidengęs galvą rankomis tamsiame kambaryje, su alaus buteliu prie šono.
MARIJA: Aš priimsiu žinutę už jį.
ANDŽELIKA: Žinoma, galima ir taip, kadangi jūs esate jo Motina. (ANDŽELIKA pasilenkia į priekį.) Ar negalėtumėte būti tokia maloni ir pasirašyti šiuos popierius? (Češyriškai primerktos akys, šypsena.) Vakar, teismas priėmė keršto peticiją, užpildytą Tomo Hardžio, kuris buvo nužudytas prieš ketverius metus, tėvų. Mano ofiso paprašyta sustiprinti tarpininkais. Šiaip ar taip, dėl dokumentų, susijusių su šiuo reikalu: sustiprinimas įvyks už 4-ių dienų nuo dabar, 27-ąją, nuo 12 valandos. Prašau perskaitykite šiuos popierius iki to laiko ir atitinkamai pasiruoškite. Jeigu yra kas nors, ko nesuprantate, prašau skambinti dėl pasitarimo į Niujorko rezidentūros karštąją liniją.
MARIJA: Pa-palaukit!
ANDŽELIKA: Taip? Kas nutiko?
MARIJA: Adamas jau buvo nubaustas ir atsėdėjo laiką kalėjime! Jis jau išpirko savo nuodėmes! Kodėl tuomet gi…
ANDŽELIKA: Tai buvo teismo nuosprendis. Jis neišpirko savo nuodėmių aukai ir jo šeimai.
MARIJA: Ne… (MARIJA parkrenta ant kelių.)
ANDŽELIKA: Jūs, Mano Mieloji, neturėtumėt būti tokia pesimistiška. Tai juk ne mirties nuosprendis. Civilinės keršto taikinio teisės yra atitinkamai gerbiamos. Jam leidžiama turėti tokį patį ginklą, kaip ir tarpininkams. Jis, taip pat, turi teisę pasisamdyti asmens sargybinių. Jeigu jis neturi pinigų, kad nusisamdytų vieną, teismas paskirs asmens sargybinį už jį. (MARIJAI iš akių ritasi ašaros.) Aš turiu dar vieną susitikimą po šito, todėl prašau pasirašykite čia… Ak, ir dar vienas dalykas. Tai nuo mano Boso. (Ji iškelia maišelį.) Mes linkime jums viso ko geriausio. (Pastato ant grindų.) Mandarinai… Prašau suvalgykite juos su savo sūnumi.

Verkiantis vaikas. Išgąstis BLONDINO ir BLONDINĖS veiduose. Verkiantis vaikas BLONDINĖS rankose.
ANDŽELIKA: Na, atsiprašau už sutrukdymą. Prašau suvalgykite mandarinus, kaip šeima. Sustiprinimas prasidės už 4-ių dienų nuo dabar, taigi, jūs dar turite laiko. Viso geriausio!
ANDŽELIKA (lipa žemyn laiptais; sau): “Fiu! Tik dvi bylos, bet po viso šito lakstymo, jau beveik naktis. ”

Miegantis vaikas. BLONDINĖ užtempianti antklodę ant savo kūdikio.
BLONDINĖ: Ei, ką mes darysime? (Jokio atsako. BLONDINAS sėdi atsirėmęs nugara į sieną su nepridegta cigarete burnoje.) Brangusis!
BLONDINAS:  Nežinau.
BLONDINĖ: Būtų geriausia, jeigu pabėgtume per artimiausias 3 dienas… (BLONDINĖ sukūkčioja.) Arba nužudytume juos su tuo ginklu, kurį mums davė… (Stabteli neužtikrintai.) Ar ne?
BLONDINAS: Aš padariau kai ką neįsivaizduojamai kvailo praeityje. Tai mano kaltė.
BLONDINĖ: Ne… (BLONDINĖ puola savo vyrui ant kaklo.) Ką aš darysiu su kūdikiu? Net jeigu tu ir žudikas, aš noriu būti kartu su tavim amžinai!

Daugiabutis. Virtuvė. Tuščios lėkštės su maisto likučiais.
BAMBI: Palauk, Maksai, jis mus išgirs. Šizo – kitame kambaryje. (MAKSAS laižo BAMBI pyzdą.) Argi tau neužteko po šiandienos ryto? (MOTINA sėdi į nieką spoksančiomis akimis.)
MAKSAS: Šizo išgėrė kelias anyžinės stiklines, taigi, jis jau turėtų miegoti. Jis – tikras Idiotas. Be to, argi tu nesusijaudini taip tik labiau? Pažiūrėk! (Jis parodo savo pirštus jai.) Tu jau šlapia!
ŠIZO: “Klausimas Nr. 1… (ŠIZO guli ant lovos gretimame kambaryje ir skaito.) Kokiomis sekančiomis priemonėmis tarpininkui, jeigu jis nenaudoja duoto ginklo, taip pat leistina sustiprinti Keršto Aktą taikiniui? ”
MAKSAS įkišęs pirštus į BAMBI vaginą.
BAMBI: Ei, įkišk jį į mane.
ŠIZO: “ (A) Savo plikas rankas muštynėse; (B) bet kurį ginklą, reguliuojamą ginklo ir peilių įstatymo; (C) bet kurį ginklą, kurį jis paima. ”
BAMBI: Ahhh! Ohhh!
ŠIZO: “Klausimas Nr. 6: Jeigu taikinys bando perkalbėti tarpininką arba nori pradėti pokalbį…”
BAMBI: Ahhh! Ohhh!
ŠIZO: “Pagal kurias iš galimų aplinkybių tarpininkui galima atsakyti? Klausimas Nr. 7…”
BAMBI: Aš baigiu! Ohhh! Žiūrėk! Žiūrėk! Žiūrėk, kaip myžu, kai baigiu! Aaah! Hyaaa!
ŠIZO atidaro duris. Prieš jo akis šnopuoja ir krušasi dvi žmogystos.
MAKSAS (atsisuka): L-labas. Taigi, nemiegi…?
BAMBI: T-tai nėra taip, kaip atrodo… (BAMBI pradeda.) Šizo!
ŠIZO: Jau greitai laikas Motinai miegoti. Taigi, prašau, kad nuliptumėt nuo lovos. Kas be ko, dabar aš studijuoju. Taigi, gal galėtumėt pabūti tyliai?
MAKSAS: Ak... Gerai. Atsiprašom.
ŠIZO: Išjunkit oro kondicionierių. Motin kitaip negali užmigti. (ŠIZO užtrenkia duris.)
MAKSAS: Heh, heh... (MAKSAS sukrizena.) Atrodė susierzinęs. Pagalvojau, kad užriks kaip merga ir užsipuls mus. Nors aš būčiau jį užmušęs, jeigu taip būtų padaręs.
BAMBI: Jis visada toks. (BAMBI nuleidžia akis.)
MAKSAS: Ką?
BAMBI: Šizo tokio tipo asmuo.
MAKSAS: Na, ir gerai. Mums nereikia daugiau slapstytis. (MAKSAS sugriebia BAMBI krūtį.)
BAMBI: Taip. (Ožiabarzdis apžioja merginos spenelį.) Šūdas.

Užrašai prie pastato įėjimo:
„Niujorko Municipalinės Okupacijos Ekspertizė“ ir „Egzamino Salė – Keršto Akto Tarpininkavimo Sustiprinimas – Antras Aukštas“.
PROFESORIUS: Ką gi, dabar išdalinsiu egzaminus. (PROFESORIUS, apvalaus veido, mažo ūgio.) Prašau dukart pasitikrinti kandidato numerį, kurį gavote.
ŠIZO, sėdintis salėje. Jis atsisuka. Rudaplaukis (DŽO), vartantis užrašus, – knygą, pilną skirtukų.
PROFESORIUS: Egzaminas prasidės už vienos minutės. (Nuaidi pranešimas.)

Kava, garuojanti.
ŠIZO: Aš tikriausiai viską atsakiau teisingai. (Kavinė.) Buvo nemaža konkurencija. Salėje kiurksojo vienas darbštus Rudaplaukis vyrukas, kuris perskaitė sustiprinimo vadovėlį nuo pradžios iki galo.
RAUDONPLAUKĖ: Jis skiriasi nuo tavęs. (RAUDONPLAUKĖ paaiškina.) Jis labiau bevertis, negu darbštus.
ŠIZO: Trokšti darbo taip smarkiai... (ŠIZO šypteli.) Jis – tikrai keistas.
Suskamba mobilusis. RAUDONPLAUKĖ išsitraukia cigaretę ir žiebtuvėlį.
ŠIZO: Atleisk, žmonės iš ofiso liepė man nešiotis telefoną.
RAUDONPLAUKĖ: Ak.
ŠIZO: Klausau?
ANDŽELIKA: “Kaip sekėsi egzaminas? (ANDŽELIKOS balsas.) Tu įsiminei atsakymus, ar ne? ”
ŠIZO: Andželika... (ŠIZO pažiūri į tuščią kėdę priešais save.)
ANDŽELIKA: “Alio...? Kas nutiko... Šizo? ”

ŠIZO eina gatve nemosikuodamas rankomis. Pilna žmonių. Pilna juodvarnių.
Kar-kar-kar-kar-kar!
ŠIZO iškvepia oro kamuolį.
PĖSTYSIS NR. 1: Kyaaa!!  (Vienas žmogus parverčia kitą.)
PĖSTYSIS NR. 2: Kas čia dedasi? (Pasidomi praeivis.)
PĖSTYSIS NR. 3: Jie mušasi. (Prideda kitas.)
PĖSTYSIS NR. 4: Jis kerštauja!
PĖSTYSIS NR. 5: Jėga!
PLIKIS užšokęs ant GARBANIAUS. Šnopuoja abu.
PLIKIS: Aš nudėsiu tave! Aš nudėsiu tave! (Rėkia PLIKIS.) Tu atėmei mano dukterėčios gyvybę! Aš sutraiškysiu tave, kaip sušiktą vabalą… Tai bus tavo bausmė!
PĖSTYSIS NR. 6: Ugh...
PĖSTYSIS NR. 7: Kas nors... iškvieskit greitąją...
PĖSTYSIS NR. 8: Varyk, Senuk!
ŠIZO atsisuka į gatvelę, iš kurios du vyrai iššoko. Ten guli kruvinas žmogus išverstomis žarnomis.
SUŽEISTASIS: Kodėl… Nors aš ir esu vien tik asmens sargybinis… Aš vis tiek nenoriu mirti!
GARBANIUS (įsmeigia nykštį PLIKIUI į akį): Hyaaa! (GARBANIUS pakelia peilį.) Ne-… -padėkit… Seniui… jeigu kišitės… jūsų lauks bausmė.
PLIKIS: Ką tu čia skiedi… (Šaukia PLIKIS.)
GARBANIUS: Tuoj parodysiu, ką skiedžiu!! (GARBANIUS užsimoja peiliu, kraujas tykšta ant rėkiančių praeivių.)
PĖSTYSIS NR. 9: Baik!
PĖSTYSIS NR. 10: Jis jau negyvas!
PĖSTYSIS NR. 11: Na, ir įniršis!
PĖSTYSIS NR. 12: Kaip baisu!
Vienas žmogus šalia ŠIZO ima vemti. GARBANIUS visas kruvinas, šnopuoja kaip arklys. Jis atsisuka į minią.
GARBANIUS: Į ką, po velnių, spoksot? (ŠIZO nusisuka.) Taigi, atkeršyjai! Dabar negalėsi skųstis! Dabar aš esu nekaltas! (ŠIZO braunasi pro minią.) Aš užmokėjau už savo nuodėmes, ar ne? (GARBANIUS rėkia visa gerkle.) Ha-ha-ha!! Aš pasiunčiau abu, Tėvą ir jo Vaiką, į Pragarą kartu, ar ne? Ha-ha-ha-ha! (Sraigtasparnis danguje.) Aš žiauriai išprievartavau jo dvylikametę Dukterį! Ir tai buvo nuostabu! Aš iššoviau savo spermą į ją, kol smaugiau ją už kaklo! Ha-ha-ha-ha!!
PĖSTYSIS NR. 13: Pažiūrėkime, kas čia dedasi!
PĖSTYSIS NR. 14: Jis kerštauja!
PĖSTYSIS NR. 15: Būti nužudytam, kai kerštauji, yra beprasmiška…Tokie dalykai turi būti palikti tarpininkams.
GARBANIUS verkia.
PĖSTYSIS NR. 16: Įdomu, kodėl jis bandė padaryti tai pats, šiądien ir šį amžių… Koks IDIOTAS!
Nuotrauka su kepurėtu Seniu ir jį apkabinusia Dukryte gulėjo kruvina šalia negyvo kūno.

Skyrius 3. DARBYMETIS

TELEVIZORIUS: „Auka. (Zebras ekrane.) Medžiotojas. (Liūtas užšoka ant zebro.) Trumpai... (Svarmenys kambaryje.) Tai tik realybės mikrokosmosas. ” (Televizijos laida: „Laukiniai gyvūnai – Įsijunkite kitą savaitę! “)
SNEIKAS (pastato štangą į vietą): Man nereikia sakyti, bet aš, žinoma, esu vienas iš medžiotojų! Aš visada pasirengęs!
TELEVIZORIUS: “Mūsų šiandienos tema yra: „Kodėl negalima žudyti? “ (Praneša televizoriaus dėžė.) Aš pasakysiu jums tiesiai: Jeigu mes neturėtume žudyti... (Hipis ekrane.) Kodėl mes galime žudyti, kai einame į karą? ”
SNEIKAS: Tau reiktų apsilankyti karo fronte, nuopisa. Heh-heh-heh! (Nusijuokia SNEIKAS.)
SNEIKO ŽMONA: Ei... (Moteris su nuplyšusia naktinuko rankove, sėdinti ant grindų prie televizoriaus.) Mums reikėtų tiesiog išsiskirti.
SNEIKAS: Aš neketinu eiti į karo frontą. Per didelė rizika, kad būsiu sumedžiotas. Čia yra daugiau apribojimų, bet čia taip pat yra daugiau kvailų zebrų, kaip tu. Tol, kol būsiu atsargus, galėsiu nužudyti, kiek tik norėsiu žmonių. Ką, po velnių, tu darai? (SNEIKAS kreipiasi į ŽMONĄ.) Paskubėk ir pasiruošk! Aš tuoj pradėsiu! O gal nori, kad talžyčiau tave tol, kol vos galėsi pajudėti?
Moteriai nurieda ašara. Ji pirštais paima iš indelio lubrikanto ir įtrina savo pyzdą.
SNEIKO ŽMONA: Ahhh! Ugh! Ahhh! (Moteris skausmingai dejuoja krušama.)
SNEIKAS: Tie, kurie nežino, kaip medžioti, kalba apie tai labai laisvai! Tokie idiotai suvoks, kad yra zebrai, tik tada, kai juos sumedžios!
SNEIKO ŽMONA: N-nenuleisk viduje... Aš... Vėl tapsiu nėščia. Aauuu!
SNEIKAS: Jeigu nori mano vaiko, gali jį gimdyt, heh-heh!
SNEIKO ŽMONA: P... ra...
SNEIKAS: Nagi, tada pasakyk, kad myli mane. Kad myli mane... pasakyk tai!
SNEIKO ŽMONA: Aš... myliu tave… Aš MYLIU tave…
SNEIKAS: Aš myliu tave! Aš myliu tave, po velnių!
SNEIKO ŽMONA: Ahhh… Neee!! (SNEIKAS nuleidžia į vidų.)

Dangoraižiai.
AGITATORIUS: “Nebūkime apgauti krikščionių imperializmo! (Filmavimo kameros.) Taikos sutartis yra priešo spąstai! “
DEMONSTRANTAI (žygiuojantys gatve su vėliavomis): „Nepasiduokime priešams... (Skanduojantys:) Jokiu būdu! (Susiraukę pareigūnai.) Nepasiduokime priešams – jokiu būdu! ”
AGITATORIUS: “Ministras pirmininkas ir jo silpnavaliai pasiekėjai yra kalti! ” (Garsiakalbiai, pritvirtinti prie priekyje važiuojančios mašinos,  toliau gaudžia.)

Takelis pėstiesiems. Užsižioplinęs RANDUOTAVEIDIS atsitrenkia į SNEIKĄ.
RANDUOTAVEIDIS: Ei! Tu atsitrenkei į mane! Geriau žiūrėk, kur... (Jis pasižiūri į SNEIKO įniršusį veidą.) Eini... (RANDUOTAVEIDIS iškelia rankas ir bėga kita kryptimi.) Bėgu pirkti Final Fantasy VII! Aerith, mano brangioji!
SNEIKAS: Heh! Aiškiai, zebras. (Į SNEIKĄ atsitrenkia Juodaplaukis su akiniais ir parkrenta. Rūkas.)
ŠIZO: Opa! (ŠIZO pakelia nukritusius akinius.)
SNEIKAS: Ei, Zebre. Žiūrėk, kur eini.
ŠIZO: Atsiprašau. (Mirguliuojantis Juodaplaukio veidas, kaip pamerktas vandenyje kūnas.)
SNEIKAS (stovi nesusigaudydamas; sau): „K-kas su jo veidu... ”
ŠIZO: Atsiprašau. Aš skubėjau...
SNEIKAS (sau): „Ne... ne tik jo veidas... jo visa figūra... “
ŠIZO: Man reikia į darbą. Atleiskit.
SNEIKAS: Ei... (ŠIZO dingsta skanduotojų minioje.) Ei! Palauk! Nebėk! (SNEIKAS ištiesia ranką.) Uvaaa... (SNEIKUI liejasi vaizdas.) Jis... mane vimdo. (Suklupęs ant kelio.) Mano pojūčiai visai pašėlo. Aš buvau vienintelis, kuris negalėjo jo matyti. Kodėl? Tai buvo... Jo planas... Kad galėtų pabėgti... Kamufliažas. Tobulas kamufliažas. (Žingsniuojantys zebrai.) Tas šunsnukis...! (Žmonės laukinėje gamtoje.) Tas prakeiktas Zebras...!

Ofisas.
BOSAS: Sneikai... Tu vėluoji. (Pradeda BOSAS.) Iš pat ryto vyko susirinkimas. Pamiršai apie jį?
SNEIKAS (rūko cigaretę ir nereaguoja): Visas rytas buvo sušiktas. Pašalinau taikinį, kad nusiraminčiau.
BOSAS: Tu... (BOSAS atsikrenkščia.) Kitas darbas... Turėsi du naujokus su savimi. Pabūsi jų instruktorium.
SNEIKAS: Dirbti su naujokais? Tai pavojinga! (SNEIKAS atlošia galvą.) Duok man kitą darbą!
BOSAS: Andželika papasakos tau apie juos konferencijų salėje. (Tamsus šešėlis ant BOSO veido.) Marš ten tuojpat...
SNEIKAS: Velnias...

Ženklas: „Konferencijų Salė“.
DŽO: Malonu susipažinti, esu Džo Tenderis! (Prisistato Rudaplaukis.) Aš – naujokas, bet stengsiuos iš visų jėgų ir nekantrauju su jumis pradėti dirbti!
SNEIKUI beveik iš dantų iškrenta cigaretė.
DŽO (toliau tęsia): Mano mėgstamiausias gyvūnas yra panda... (SNEIKAS uždeda ranką jam ant burnos.) Mmfrgmhh!
SNEIKAS: Ar tu kada nors užsičiaupi?
ANDŽELIKA: Sneikai! Jis čia naujas, taigi nebūk su juo grubus. (ANDŽELIKA prisidega cigaretę.) Ir, šiaip ar taip, mums trūksta rankų.
TENDERIS užverčia akis.
SNEIKAS: Andželika! Kokia prasmė samdyti žaliaskūrį kaip jis? (SNEIKAS uždeda ranką ant TENDERIO galvos.) Aš noriu ko nors, kas būtų naudingas.
ANDŽELIKA: Štai dar vienas naujokas: (ANDŽELIKA pamoja ranka) Šizo.
ŠIZO sėdi ramiai, sudėjęs rankas viena ant kitos. SNEIKAS pažiūri į jį su nuostaba ir atpažinimu.
SNEIKAS: Tu!! (Trenkia kumščiu į sieną. ŠIZO atsisuka.)
ANDŽELIKA: Ką? (ANDŽELIKA pasiteirauja.) Jūs pažįstate vienas kitą?
SNEIKAS: ... Ne... Turbūt. Ką? J-jis... Aš esu tikras...
ŠIZO (lėtai atsistoja): Malonu susipažinti, esu Šizo Reksas.
SNEIKUI kakta nubėga prakaitas.
ANDŽELIKA: Laikas kibti į darbą. (ANDŽELIKA susirenka dokumentus nuo stalo.) Sneikai, mokyk juos išmintingai!

Greitkelis. Mašinoje.
SNEIKAS: Gerai, jūs abu! Nešiokitės tik reguliacines kulkas. Įsitikinkit, kad jūsų ginklas laikiklyje. Ir numūvėkit diržo. (SNEIKAS prie antikvariatinės mašinos vairo.) Aš nežinau, kodėl, bet tokios taisyklės.
DŽO: Žinau, žinau. (TENDERIS entuziastingai pritaria iš galinės sėdynės.)
SNEIKAS: Ką?
DŽO: Taip parašyta 12 straipsnyje, 4 paragrafe, Tarpininkų Akto knygoje! (Jis parodo į knygą rankose.) Toks klausimas buvo egzamine! Džiaugiuosi, kad išmokau mintinai!
SNEIKAS: Išmokai mintinai? (SNEIKAS atsisuka į TENDERĮ.) Tu tobulai išmokai visą Tarpininkų Akto knygą!?
DŽO: Ką turite galvoje, – tobulai? Man prireikė trijų kartų ir aš pagaliau išlaikiau! Aš toks laimingas, kad mano svajonės pagaliau išsipildė! Aš visada troškau būti Tarpininku! (ŠIZO, sėdintis šaltu veidu šalia vairuotojo.) Dabar aš ginsiu Gėrio pusę ir sunaikinsiu Blogio pusę! Rizikuodamas savo gyvybe, aš nubausiu piktadarius ir tapsiu šio modernaus amžiaus didvyriu!
SNEIKAS (sau): “Jis – beviltiškas. Aš negaliu juo pasikliauti. Taip jau nuo tada, kai sutikau juos šį rytą. Mano bloga nuotaika. (Pro šalį praskriejantis vilkikas.) Ir kas su šiuo diskomforto jausmu? Tai knisa. Bet nežinau, kodėl. Šiaip ar taip, negaliu pakęsti buvimo šalia šių dviejų. ” (Akys į šoną.)
DŽO: Ant to bokšto yra pandų! (Įsiterpia TENDERIS į SNEIKO mintis.)
SNEIKAS (sau): “Ar tai jo kaltė? (Žvilgsnis į TENDERĮ.) O gal…” (Žvilgsnis į ŠIZO.)
SNEIKAS (prabyla balsu): Ei, tu!
DŽO: Klausau? (Atsako TENDERIS.)
SNEIKAS: … Ne. Šizo, ką tu manai… Apie buvimą tarpininku?
ŠIZO (pamąsto sekundę ir pasitaiso smiliumi akinius): Tai tik darbas. Ir kadangi tai tik darbas, noriu atlikti jį tiksliai pagal instruktažą.
SNEIKAS: Heh-heh-heh! (Nusijuokia SNEIKAS.) Ir ką, jeigu atliksi? Ar tai tas pats kaip vežioti picas?
ŠIZO: Būtent. 
SNEIKAS sustingsta.
DŽO: Ką tu kalbi, Šizo? (TENDERIS pratrūksta, kaip pikta marionetė.) Toks požiūris į darbą…!
Mašina staigiai cypdama sustoja. TENDERIS atsiduria visu kūnu ant priekinio stiklo.
SNEIKAS: Tu… Tu geriau žiūrėk, ką kalbi! Tai tas pats kaip vežioti picas? (Pradeda SNEIKAS.) Šis darbas tinka tik medžiotojams. Jis visiškai kitoks. (Iššokusios kraujagyslės akyse.) Jokių šansų, kad Zebras jį galėtų dirbti. Jokių šansų, kad Tu galėtum jį dirbti. Kitais žodžiais tariant, ką aš noriu pasakyti… Jeigu tu mindžiosi ant mano šventos teritorijos, aš nepaleisiu tavęs nesužeisto.
ŠIZO: Suprantu. Bet, svarbiausia, (ŠIZO parodo į laikrodį ant riešo) jau beveik laikas sustiprinimui… Argi mes neturėtume paskubėti?
Įniršęs SNEIKO veidas. Kruvina TENDERIO nosis. Skambantis telefonas.
SNEIKAS (atsiliepia): Čia aš!
INFORMATORIUS: “Ką, po velnių, tu darai, Sneikai? Paskubėk ir atnešk čia savo subinę! Tai bus mano paskutinė žinutė. (Žmogus Su Žiūronais ant stogo.) Džeimsas prabuvo motelio pirmajame aukšte, kambario kampe, nuo vakar. Kadangi mūsų veiksmų laisvė per sustiprinimą yra ribota… Protinga manyti, kad jis bando pasislėpti. Be šito, niekas nepasikeitė nuo praeito karto. Viduje yra moteris. Jis turi tik jam paskirtą ginklą ir virtuvinį peilį. Pagal Tarpininkavimo Aktą, mes turime atsitraukti prieš sustiprinimui prasidedant… Viskas. ”
SNEIKAS: Gerai… Aš įvykdysiu sustiprinimą numatytu laiku.
INFORMATORIUS: “Aišku. ”
SNEIKAS (kreipiasi į naujokus): Mes būsim ten po 5 minučių. Pasiruoškit!
DŽO: P-pagaliau! (Nesitveria džiaugsmu TENDERIS, užvertęs kraujuojančią nosį.) Aš gan jaudinuos…!
SNEIKAS: Aš sutvarkysiu reikalus su tavimi vėliau… Šizo, vaikeli.

Šalia motelio.
SNEIKAS: Mes čia! Taikinys, Džeimsas, yra kambaryje 101. (Visi lipa iš mašinos.) Paskubėk, Tenderi!
DŽO: G-g-gerai.
ŠIZO (pažiūri į tolį): Ten...
SNEIKAS: Kažkas ateina. Ak, (paaiškina SNEIKAS) tai Džeimso asmens sargybiniai.
DŽO: Kąąą...? (TENDERIS pratrūksta.) Mus nužudys!
SNEIKAS: Nusiramink, Tenderi! (SNEIKAS patraukia link sargybinių.)
DŽO: Palauk... Sneikai! (TENDERIS iškelia rankas į viršų ir maskatuoja.) Tau nereiktų artintis prie jų…
ŠIZO ir TENDERIS stebi, kaip SNEIKAS pasisveikina su abiejais sargybiniais. Vienas jų pridega SNEIKUI cigaretę. Abu sargybiniai išeina. SNEIKAS pamojuoja, kad naujokai ateitų. Sargybiniai prasilenkia su naujokais.
SARGYBINIS: Žvarboka... (Pasiskundžia vienas ir nusičiaudi, prieš įlipdamas į mašiną.)
DŽO: Kodėl jie išėjo? (TENDERIS paklausia SNEIKO.)
SNEIKAS: Jie gaus kelis kartus daugiau pinigų iš mūsų ofiso, jeigu leis Džeimsui mirti. Tai jų geriausiam interesui... (SNEIKAS užtraukia cigaretę.) Jie tik teismo paskirti asmens sargybiniai. Jeigu pagalvoji apie tai, (SNEIKAS išpučia dūmą) neapsimoka mirti dėl apgailėtinos pinigų sumos, kurią jie gauna.
ŠIZO atsimena žmogų skersgatvyje:
SUŽEISTASIS: “Nors aš ir esu vien tik asmens sargybinis… Aš nenoriu mirti…”
DŽO: B-bet tai nelegalu... (TENDERIS įsiterpia.) Aš esu tikras, kad Tarpininkų Akto 30 straipsnyje, 14 paragrafe...
SNEIKAS: Tada parašyk skundą! Štai tavo šansas įvykdyti reformą Tarpininkų Asociacijoje! (SNEIKAS spragteli cigaretę ant žemės.) Bet per artimiausias tris dienas nuo skundo... Manau, kad paslaptingai mirsi.
ŠIZO (sau): “Savaime suprantama. Teismo paskirtų tarpininkų ir asmens sargybinių sėkmės reitingas toks anomališkas mažas būtent dėl to. ”

Visi lipa laiptais į pirmą aukštą. SNEIKAS prisiglaudžia prie durų nugara. Pabeldžia:
Bar-bar-bar-bar-bar!
BLONDINAS (aikteli, siekia ginklo, nusitaiko į duris): Kas ten?
SNEIKAS: Tavo asmens sargybinis iš Niujorko. Ar galiu pasinaudoti jūsų tualetu? (Rožėmis išmarginti tapetai.) Lauke šalta, ir aš noriu pasinaudoti tualetu prieš tarpininkams atvykstant.
BLONDINĖ: Kažkas ne taip...
BLONDINAS: Bet tas beldimas buvo sutartinis. (Jis eina prie durų.) Be to, jie dar neturėtų žinoti, kad mes čia. (Deda ranką ant rankenos.) Ir mes dar turime šiek tiek laiko prieš sustiprinimui prasidedant.
ŠIZO pasižiūri į laikrodį: 12: 01.
BLONDINĖ: Jau 1 minutė po dvylikos! (BLONDINĖ sunerimsta.) Jau prasidėjo!
BLONDINAS: Jie neateis iš karto. (BLONDINAS suka rankeną.) Viskas bus gerai.
Cypiančios durys atsidaro.
BLONDINĖ: Būk atsargus! (BLONDINĖ rėkia.) Mielasis!
SNEIKAS plačiai atveria duris, nutraukia grandinę ir parverčia DŽEIMSĄ.
BLONDINĖ: Kyaaaaa! (BLONDINĖ rėkia.) Mielasis!
BLONDINAS bando pasiekti nukritusį ginklą.
Pro duris įsiveržia ŠIZO su TENDERIU iš paskos, ginklai rankose.
SNEIKAS spiria gulinčiam BLONDINUI į pilvą. Alkūne nubloškia BLONDINĘ, trenkdamas jai į nosį, kuri sulūžta. BLONDINEI pasipila kraujas, ji trenkiasi pakaušiu į naktinį stalelį, nuversdama lempą. Ir praranda sąmonę.
BLONDINAS: V-Vilma… (DŽEIMSAS suvapa.)
SNEIKAS: Jeigu kas nors maišo sustiprinimui, mes neturime kitos išeities kaip susidoroti su juo ar ja naudodami smurtą! (SNEIKAS išsiviepia kaip gyvatė.)
DŽO: Taip, bet… (TENDERIS bando paprieštarauti.)
ŠIZO spokso be emocijų.
SNEIKAS: Šiandien aš jums pademonstruosiu ypatingą pamoką… (SNEIKAS atsisuka į ŠIZO ir TENDERĮ.) Kaip sumedžioti žmogų!

Skyrius 4. BYLA

Nukreiptas ginklas ir BLONDINĖ be sąmonės, ir kraujas ant baltos palaidinės bei džinsinio sijono, ir vienas trūkstamas batelis. ŠIZO akiniai, atspindintys kaip objektyvas vaizdą.
Kar!
SNEIKAS: Ar žinot, kodėl jis… (SNEIKAS pradeda, nutaikęs ginklą į klūpantį ant visų keturių BLONDINĄ.) Tuoj bus nužudytas manęs? Taip, Tenderi?! Atsakyk!
DŽO: N-nes... (TENDERIS nurija seiles.) Džeimsas pažeidė normalų visuomenės funkcionavimą. J-jis įstūmė į nepakenčiamą agoniją pavyzdingus, nekaltus piliečius. Kitaip tariant... Prieš 12 metų, jis įsibrovė į svetimus namus, pagrobė jauną porą, ir, prieš nužudydamas, kankino juos ištisas 3 paras. Dėl to, jam tenka atitinkama bausmė. Įvykdydami kerštą pagal Tarpininkų Sustiprinimo Aktą, mes tvirtai tikime,
(DŽEIMSAS žaginantis moterį šunukio poza, kol antras vyrukas laiko kelį ant jos pakaušio, o trečias veržliarakčiu tranko moters vaikiną)
mes tvirtai tikime, kad palengviname sielvartaujančiųjų liūdesį ir taip pat suteikiame visuomenei pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmą.
SNEIKAS (žiūri į TENDERĮ išsižiojęs): Tu. Ar tu atsilikęs?
DŽO: Ką?
SNEIKAS atlaužia gaiduką ir šauna DŽEIMSUI į kairę ranką.
DŽO: Achhh! (Iškvepia TENDERIS.)
BLONDINĖ: Stok...! (BLONDINĖ, atgavusi sąmonę, valosi nosį, bet kraujas nenustoja tekėti.)
SNEIKAS: Aš neklausiu oficialaus mėšlo! (SNEIKAS atleidžia kaklaryšį.) Aš klausiu, kodėl aš ketinu nužudyti jį! Kodėl aš ir kodėl jis?
BLONDINAS: Gah! (DŽEIMSAS vartosi iš skausmo.) Argghhh...
SNEIKAS: Buvimas tarpininku yra tik pretekstas; man nerūpi, ką jis padarė, kad taptų taikiniu. Pažiūrėk, koks apgailėtinas jis. Gyvena su beverte moterimi ir atidaro duris tarsi nebūtų dėl ko jaudintis. Jeigu tau reikia įprasminimo... Jis net nesuvokė, kad yra medžiojamas. Jis yra tipiškai kvailas Zebras.
DŽO: Ką... (TENDERIS negali patikėti.) Tu sakai?
SNEIKAS: Ką? Tu vis dar nesupranti? (SNEIKAS paleidžia dar tris kulkas į DŽEIMSĄ, bet jos visos nepataiko.) Šūdas, koks tu beviltiškas!
BLONDINAS: Uhhh... Uhhh... Uhhh... Uhhh... (DŽEIMSAS šnopuoja.) P-paskubėk ir nudėk mane... Toks tavo darbas, ar ne?
SNEIKAS: Man šiandien bloga nuotaika. Leisk išleisti garą.
DŽO (pasipiktinęs): Sneikai! Sustiprinimo Aktas skelbia, kad mes turime įvykdyti viską greitai…!
SNEIKAS: Manai, kad jo greitas nužudymas palengvins sielvartaujančiųjų liūdesį? Argi jis nekankino savo aukų būtent taip? (SNEIKAS, kaip koks mesijas, išskiečia rankas.) Todėl neturėtų būti jokių skundų dėl to, ką aš čia darysiu! Dar geriau, aš galiu medžioti be rūpesčių! Kvailas zebras ką tik užšoko man ant kelių! (Nusitaiko į ŠIZO.) Ką gi, šiandien aš perduosiu lazdelę jums abiems! Šizo, tu nužudyk Džeimsą! (Kitos rankos smiliumi rodo į Rudaplaukį.) Tenderi, tau atitenka moteris!
DŽO: P-palauk! Kodėl mums reikia taip pat nužudyti ir ją? (TENDERIS bando remtis logika.) Ji daugiau nesipriešina! Šioje situacijoje, užteks susidoroti su Džeimsu…
SNEIKAS: Užteks tau malti savo burna, (SNEIKAS pagriebia už apykaklės TENDERĮ ir pristumia jį prie sienos) supratai? Juk sakiau, ar ne? Jeigu mindžiosi ant mano šventos teritorijos… Aš nepaleisiu tavęs nesužeisto.
DŽO: … Sneikai… nesielgi… teisingai.
BLONDINĖ pakelia peilį.
SNEIKAS: Hmmm? Na, ir kas, jeigu taip… Tenderi?
BLONDINĖ (gazelės šuoliu praskrieja pro ŠIZO ir kūnu trenkiasi į SNEIKĄ): Bėk, brangusis! Bėk!!!
DŽEIMSAS pasiekia ginklą.
SNEIKAS: St… (Pradeda SNEIKAS ant grindų.) Ką? (SNEIKAS pasižiūri į peilį savo pilve.)
BLONDINAS (rėkia): Vilma!!! 
ŠIZO kelia ginklą į viršų. Bang-bang-bang! Šūviai tarp DŽEIMSO ir ŠIZO. TENDERIS metasi šonu ant ŠIZO ir jį pargriauna, o DŽEIMSAS iššoka pro langą, sudaužydamas stiklą.
SNEIKAS: Uvaaa!!! (SNEIKAS pratrūksta. Jis trenkia BLONDINEI į snukį. Ji parkrenta.) Kraujas! Mano kraujas! Achhh!!! (SNEIKAS bando pristabdyti kraujavimą plaštaka.)
DŽO: Prašau padėkite peilį ant žemės, panele! (TENDERIS iškėlęs Koltą.) Jūs nepadarėte nieko blogo! Gyvenimas yra svarbus!
BLONDINĖ (ant kelių, kruvina nosim, pamušta akim): Bet… Jeigu aš jus paleisiu, tuomet nužudysite mano vyrą. Ar ne? (Ašaros.)
DŽO: Bet… (TENDERIS nežino, ką sakyti.)
SNEIKAS: E-ei, Tenderi! Galėsite išsiaiškinti vėliau. Iškviesk greitąją. (SNEIKAS pasisuka į kitą pusę.) Kur eini, Šizo? Ei!
ŠIZO: Susidoroti su Džeimsu. (ŠIZO nusisuka.) Sakei, kad Tenderis pasirūpins moterimi.
SNEIKAS: Iškviesk greitąją!
ŠIZO: Sustiprinimas yra prioritetas.
SNEIKAS: T-tu šunsnuki!!! (SNEIKAS kelia ginklą, bet jį aplenkia BLONDINĖ su peiliu.)
DŽO (sustaugia): Šizo!
ŠIZO ištaško BLONDINĖS dešinę plaštaką. Peilis ore. Sminga SNEIKUI tarp kojų. BLONDINĖ pažiūri su nuostaba į nutrauktą plaštaką.
ŠIZO: Jeigu priešinsitės ir toliau, pagal Sustiprinimo Aktą, aš privalėsiu, taip pat, su jumis susidoroti.
BLONDINĖ atsisuka į ŠIZO. Pamąsto. Siekia kaire ranka.
DŽO (negali patikėti): Pr-prašau, sustokit, užteks…
ŠIZO paleidžia šūvį į širdį kiaurai kitą plaštaką ir dar vieną šūvį į kairę akį. Mergina krenta ant kelių. TENDERIS viską stebi šoko būsenoje.
SNEIKAS: … Žinoma! Aš prisimenu… Tu… (SNEIKAS, tiek pat priblokštas.) Nesvarbu, kaip maskuosies… Mano akys prisimena tave…
ŠIZO: Maskuosiuos…? (ŠIZO atsiliepia.) Ką turi galvoje, “maskuosiuos”?
SNEIKAS: Nevaidink kvailio! Tu tas Zebras, kuris paspruko nuo manęs šį rytą!
ŠIZO (užlipa ant sudužusio lango krašto): Pasišnekučiuosim, kai baigsim darbą… Sneikai.
SNEIKAS: Ei, palauk… Šizo. A-aš  dar nebaigiau su tavimi kalbėti… Neik!
ŠIZO iššoka pro langą.

Papučia šiaurės brizas. ŠIZO seka kraujo pėdsakais. Ant vieno namo krankia juodvarnis.
ŠIZO (pasitikrina apkabą; sau): “Negaliu šaudyti neapdairiai. Man liko vos kelios reguliacinės kulkos. ”
DŽEIMSAS (bėga basas per balas; šnopuoja; sau): “Mano regėjimas… silpsta…” (Jis sustoja skersgatvyje, susiėmęs už peršautos rankos.)
ŠIZO: Džeimsai! Bėgti yra beviltiška! (ŠIZO balsas.) Aš peržvelgiau šio rajono žemėlapį prieš sustiprinimą! Ir, pagal tai, kiek netekai kraujo, toli nepabėgsi! Išlįsk! Aš užbaigsiu viską greitai!
BLONDINAS: Š-šūdas… (DŽEIMSAS pažvelgia į dangų. Jis bėga, parversdamas kibirą, kuris skardžiai nuaidi. ŠIZO patraukia ta kryptimi. Po kelių minučių, DŽEIMSAS atsiduria akligatvyje.)
ŠIZO: Džeimsai. Tai tik darbas. (DŽEIMSAS išsitraukia iš diržo ginklą ir pasislepia už pastato sienos. ŠIZO šešėlis ilgėja.) Aš susidorojau su ja. Tavo žmona. Kitaip tariant, aš… Nužudžiau ją. (ŠIZO iškvepia.) Ar klausaisi? Džeimsai? (Juodvarniai krankia ant stogo.) Liepto galas.
BLONDINAS (išlenda iš slėptuvės): Kaip tu drįsti… Tu nužudei Vilmą!? (DŽEIMSAS šauna. Kulka prazvimbia pro šalį.)
ŠIZO: Aš atsiprašau… Bet tau nereiktų šaudyti iš tokio atstumo. Ir atrodo, kad tu nepratęs prie ginklo naudojimo. Sprendžiant iš to, kiek netekai kraujo, ir kaip dreba tavo ranka, tu nepataikysi į mane. Jeigu nori būti tikras, kad tikrai kažką nužudysi… Turi būti mažiausiai 7-iais metrais nutolęs nuo taikinio. (Dar viena kulka pro šalį.) Tau nevertėtų taip eikvoti kulkų. Greitai jų visai neliks. (DŽEIMSAS dreba.) Man taip pat jų greitai pritrūks. Kai šausiu, noriu būti tikras, kad tave pribaigsiu. Todėl tau nereikia šaudyti iki tol, kol priartėsiu. Viskas bus baigta, kai priartėsiu, Džeimsai.
BLONDINAS: Tu šaipaisi iš manęs!!! (ŠIZO eina į priekį. DŽEIMSAS šaudo, bet nepataiko.) Velnias!!! Kodėl!? Kodėl aš nepataikau!?
ŠIZO: Dar šiek tiek. Dar vienas žingsnis.
Juodvarniai pakyla nuo stogo ir pradeda krankdami sukti ratus. DŽEIMSAS pažiūri į viršų.
BLONDINAS: K-kas su šiuo varnėnų būriu…? (ŠIZO, apsuptas juodų paukščių, pats supanešėja į juos.) Tu… Kas tu toks!? Kas, po velnių, tu toks!?
ŠIZO nusitaiko ir ištaško DŽEIMSO smegenis.
Bang! Bang!

Skyrius 5. VIRŠVALANDŽIAI

Juodvarniai, kapojantys DŽEIMSO lavoną.
Kriminalistai, fotografuojantys kūną, rašantys į bloknotus, tiesiog stoviniuojantys.
KRIMINALISTAS NR. 1: Du šūviai į galvą? Jis tikriausiai mirė iš karto! (Fotoaparato blyksnis.)
KRIMINALISTAS NR. 2: Daug varnėnų, ar ne? (Nusistebi fotografas, žvelgdamas viršun į dangų.)
KRIMINALISTAS NR. 3: Na, žmonės šiais laikais mėto šiuksles, kur papuola.
KRIMINALISTAS NR. 4: Gerai, inspekcijos pabaiga. (Kūnas uždengiamas juodu celofanu.) Kur transporto priemonė, kuri jį išveš?
KRIMINALISTAS NR. 3: Jie prie kito lavono.
KRIMINALISTAS NR. 4: Tai kur tarpininkas, kuris nužudė šį vyruką?
KRIMINALISTAS NR. 3: Jis sakė, kad skuba į kitą darbą ir dingo.
KRIMINALISTAS NR. 4: Atrodo, itin užimtas.
Kar!

Motelis.
SNEIKAS: Po velnių! Kraujas nesustoja! Baikit liesti mane!
SNEIKĄ užkelia ant neštuvų.
PARAMEDIKAS NR. 1: Ei, tu! Baik muistytis!
SNEIKAS: Sukruštai užkemši savo srėbtuvę! Ar jūs šaipotės išmanęs!? Ei! (Neštuvai pakeliami.) Aš jus visus išžudysiu, jeigu man maišysitės! Aš kitoks, nei jūs! (Susirūpinęs TENDERIO veidas.) Paskubėkit ir užlopykit mane! (Nešamas žemyn laiptais.)
TENDERIS stebi, kaip išnešamas kitas lavonas. Kraujas sunkiasi žemyn iš po apvalkalo, matosi moters ranka.
ŠIZO: Tenderi. (Kreipiasi.) Mūsų kitas darbas prasideda po valandos...
DŽO: Ką!?
SNEIKAS: Ei! Kas nors sustabdykit jį! Jis viską pradėjo! (SNEIKAS smiliumi rodo į ŠIZO.) Ką jūs darot? Užmuškit jį! Aš leidžiu jums užmušti jį!
PARAMEDIKAS NR. 2: Ei, tu! (Nutraukia vienas iš medikų.) Baik taukšti nesąmones!
PARAMEDIKAS NR. 3: Rodos, teks jį užmigdyti… (Pasiūlo kitas medikas.)
DŽO: Šizo… (TENDERIS prabyla.) Aš bevertis! (ŠIZO atsisuka į jį.) Šiandien… Aš negaliu dirbti.
ŠIZO: Na, ar bent, tuomet, galėtum nuvežti mane? Aš neturiu vairavimo licencijos. (Nustebęs TENDERIO veidas.)

Antikvariatinė mašina, lekianti per autostradą.
DŽO: Neturėjo taip nutikti… (TENDERIS mašinoje.) Kodėl žmona turėjo mirti taip pat!? (ŠIZO tyli.) Džeimsas turėjo vaiką, kas be ko. Kas nutiks jam?
ŠIZO: Kas žino? Jie tikriausiai išsiųs jį į našlaičių prieglaudą.
DŽO: Bet… Nejaugi manai, kad nėra geresnio sprendimo? (TENDERIS atsisuka į ŠIZO.) Be to, Sneikas nebuvo sąžiningas! Kodėl toks kaip jis yra sustiprintojas?
ŠIZO: Na…
Tyla. TENDERIS spokso į ŠIZO, laukdamas atsakymo.
DŽO: Na? (TENDERIS atsisuka į priekį.) Achhh!! (Ir trenkiasi į sunkvežimio galą. Padangos klykia, mašinos priekis perpus susitraukia.) O, ne… (TENDERIS laikosi už galvos.) K-k-ką turėtume daryti? Šizo!
ŠIZO (pasižiūri į rankinį laikrodį): Mes pavėluosim…
DŽO: Šiaip ar taip, turime pranešti apie tai… (Skriejančios pro šalį mašinos. SUNKVEŽIMIO VAIRUOTOJAS išlipa. Visas tatuiruotas. Prieina prie TENDERIO lango. TENDERIS aikteli.
SUNKVEŽIMIO VAIRUOTOJAS: Ei, tu! (Kreipiasi Tatuiruotasis.) Išlipk.
DŽO (sucypia): Šizo… Šizo… (ŠIZO atsisuka, jo žvilgsnis kaip pamišėlio.)
SUNKVEŽIMIO VAIRUOTOJAS: Paskubėk. (Paragina Tatuiruotasis.)

Bilda traukinys. Švilpia vėjas. Sunkvežimis, ant kurio parašyta „Baldų pervežimas“, sustoja. ŠIZO ir TENDERIS išlipa.
DŽO: Labai ačiū, kad pavežėt, ir mes labai atsiprašom dėl susidūrimo. (TENDERIS dėsto.) Kas nors iš mūsų ofiso susisieks su jumis, kad atsiskaitytų finansiškai dėl nelaimės...
SUNKVEŽIMIO VAIRUOTOJAS: Nesijaudinkit! Jeigu man reiktų kerštauti, aš taip pat nervinčiaus tiek, kad pakliūčiau į avariją! Pasirūpinkit, kad palengvintumėt sielvartaujančiųjų dalią! (Linksmai sušunka VAIRUOTOJAS.) Aš puikiai jus suprantu; aš turiu žmoną ir vaiką, kurie man yra daugiau svarbesni, nei pats gyvenimas! Aš niekad neatleisčiau tiems, kas paliestų juos ne taip! (Sunkvežimis nudarda keliu.) Tegyvuoja Armija! (Rėkia VAIRUOTOJAS.) Pasaulio taika!
DŽO: Nesuprantu… (TENDERIS, pridėjęs nosinaitę prie kaktos.) Jis atrodė lyg ir geras žmogus… Ar ne, Šizo? 
ŠIZO (pakeičia pistoleto apkabą): Geras žmogus? (ŠIZO spokso į ginklą.) Tai buvo geras žmogus? (TENDERIS išsprogdina akis.) Aš tuoj grįšiu. Prašau palaukti, kol aš grįšiu. (ŠIZO patraukia į tą pusę, iš kur jie atvyko.)
DŽO (sau): “Kalbant apie nelaimes... Jeigu tas pervežiotojas būtų užsipuolęs mus... Kas būtų nutikę? Ką... Šizo būtų daręs? ”

Geltonas namas. ŠIZO kieme. Dūmai kylantys iš kamino. Rūkas.
ŠIZO (sau): “Nieko nejaučiu. Jokių priešiškų ketinimų. ”
ŠIZO atidaro duris. Įeina. MARIJA sėdi prie stalo ant kurio guli ginklas ir mandarinai. MARIJAI krenta ašaros, bet ji kitaip nepajuda.

TENDERIS stebi žvirblius ant elektros laidų.

ŠIZO atidaro duris į kitą kambarį. Ten guli nusišovęs ADAMAS. Kraujo šmeižtas ant sienos. Dardantis traukinys. Musės siurbia alų iš stiklinės. ŠIZO atsisuka į MARIJĄ.
ŠIZO: Kadangi taikinys jau nusižudė, sustiprinimas baigtas. Aš išeinu. Kas nors iš mano ofiso vėliau ateis ir surinks ginklus. Prašau, pasirūpinkite, jais iki tol. Viso geriausio. (ŠIZO patraukia link durų. Jis užmina ant mandarino.) Atsiprašau, kad užėjau su batais. Aš apgailestauju. Aš vykdžiau sustiprinimą, prašau, supraskite. Šitai... (ŠIZO pasilenkia paimti subliuškusio mandarino.) Mano ofisas padovanojo juos, ar ne? Mandarinus. Atsiprašau, kad užmyniau ant jų. (Pasilenkęs.) Atsiprašau. Motin. Motin? Motin... Atsiprašau. (ŠIZO atsiklaupia ant kelių ir maldauja.) Aš nenorėjau. Aš atsiprašau. Aš sugrįšiu, kaip visados. Prašau, atleisk man, Motin. Atleisk. Aš esu visiškai normalus, kaip ir kiti. Viskas bus gerai. Tai buvo tik zyziantis vabalas, neleisk jam erzinti tavęs. Todėl, prašau, atleisk man. Motin... (MARIJA spokso tiesiai prieš save ir nieko nesako.)
DŽO: Šizo. (TENDERIS praveria duris.)
ŠIZO: Taikinys nusižudė. (ŠIZO atsistoja.) Darbas baigtas.
DŽO: Nusižudė... (TENDERIS pažvelgia į MARIJĄ.)
ŠIZO išeina į lauką.
DŽO (seka paskui): Šizo. Kai aš įėjau... Ką, po perkūnais, tu darei?
ŠIZO: Ką aš dariau? (Akiniai atspindi saulės zuikučius.) Apie ką tu kalbi?
DŽO: Ką...? Bet...
MARIJA apžioja ginklą.
Bang!
TENDERIS atsisuka į namo pusę.
ŠIZO: Na, šiaip ar taip... (ŠIZO ramiai pradeda.) Aš traukiu atgal į ofisą.
DŽO: Šizo! (Bildantis traukinys.) Ak…
ŠIZO atsuka nugarą.

Miestas ir pilka žmonių minia.
AGITATORIUS: “Mes renkame kraują kariams fronte! Prašau jūsų bendradarbiavimo! (Vyras šaukia į garsiakalbį.) Mums ypač trūksta AB grupės kraujo! Visi, kas taps donorais, gaus šį telefono pakabuką! ”
BERNIUKAS: Mama, aš noriu to pakabuko! (Berniukas su motina praeina pro ŠIZO.)

Daugiabutis ir šaukštas sriubos.
BAMBI: Pažiūrėk čia! (BAMBI šaukia, prilaikydama šaukštą kita ranka.) Valgyk, Sena Ragana! (Grūda šaukštą į šaltai sučiauptą burną.) Kodėl… Kodėl tu neatveri burnos? (Sriuba nuteka žemyn smakru.) Atsibusk, Sena Ragana! (BAMBI atsistoja ir tempia Motiną už pakarpos.)
ŠIZO (įeina į kambarį): Baik versti ją valgyt, Bambi.
BAMBI: Tu su ja per daug gerai elgiesi! Todėl ji tokia išlepinta! Ji niekam tikus! (Susidėjus kaip višta rankas ant šonų.)
ŠIZO (velkasi striukę): Nagi, tada kam tu tikus?
BAMBI (prapliūpsta verkti): Vahhh!! (Užsidengus akis bėga iš kambario ir užtrenkia duris.)
ŠIZO: Bambi, Motin nemėgsta tavo maisto. Aš paruošiu, ką nors kitko.

ŠIZO (iškirpinėja iš popieriaus lipdukus; klijuoja juos į knygą): Ei, pažiūrėk, Motin. Dar du taškai ir gausim dviratį. Jau beveik. Didžiausias prizas yra prancūziški baldai. Tai būtų puiku, ar ne? Motin.
MOTINA tuščiai spokso į erdvę. Šviesa virš jų šviečia. Kažkur pasigirsta skambutis.
ŠIZO: Motin, skamba telefonas. (ŠIZO atsistoja.) Taip, aiškiai skamba telefonas.
BAMBI: Neskamba, tu idiote! (BAMBI iš kito kambario spardo sieną.) Tau visada haliucinacijos, Šizo!
ŠIZO: Ką? (ŠIZO pasitaiso akinius.) Tu vis dar nemiegi, Bambi? (ŠIZO pakelia laidinio telefono ragelį.) Ak, labas. Atsiprašau, negirdėjau, kad skamba telefonas. Žinoma, tinka. Aš tuoj ten būsiu.

Kavinė.
RAUDONPLAUKĖ: Ką gi... Apžvelkime, kas šiandien nutiko. (RAUDONPLAUKĖ, siurbianti per šiaudelį limonadą.) Darbas... Pasisekė, ar ne?
ŠIZO: Na, daugmaž. Taip aš jaučiuosi dabar. (ŠIZO nusišypso.) Šiaip ar taip, auka įšoko į medžioklės plotus... Ir aš ten tiesiog atlikau savo darbą.
PADAVĖJA klausiamai pažiūri į su savimi kalbantį akiniuotą Juodaplaukį.
ŠIZO: Turėjau užbaigti viską greitai. Ten buvo žmogus, kuris taip pat turėjo šiokį tokį šeštąjį pojūtį.
RAUDONPLAUKĖ: Tas vyrukas apie kurį kalbi... Ar jis vienas iš medžiotojų?
ŠIZO: Jis bent jau pats taip manė. Bet jis buvo gana sukrėstas. (ŠIZO pasikaso žandą.) Jis negalėjo matyti savo aukos, bet jautė esąs šalia jos. Todėl jis visąlaik buvo įsitempęs.
SNEIKAS (rėkiantis): Užmuškit jį!
RAUDONPLAUKĖ: Tu sudėtinga auka, ar ne? Visai kaip Hanibalas Lekteris...
ŠIZO: Bet aš ne kanibalas. Aš tik taikus žoliaėdis. (Tuščia kėdė.) Šis darbas nelabai man tinka. Jis mane vargina. (Krentantis DŽEIMSAS.) Vietoj to, kad ėsčiau žolę, aš privalėjau valgyti mėsą… Šis darbas prieštarauja tam, kas aš esu. (RAUDONPLAUKĖ prisidega cigaretę.) Ir jis verčia mane daryti klaidas.
RAUDONPLAUKĖ: Klaidas?
ŠIZO: Taip… (Kraujas pasipila iš DŽEIMSO pakaušio.) Aš tiksliai neatsimenu. (Klūpantis ŠIZO.) Bet aš elgiausi keistai.
DŽO (nustebęs): Ką, po perkūnais, tu darei?
RAUDONPLAUKĖ: Tai pavojinga.
ŠIZO: Taip... Aš nusibaigsiu atkreipdamas į save dėmesį.
RAUDONPLAUKĖ (nukrato cigaretę į peleninę): Jeigu taip ir toliau, turėsi būti dar atsargesnis. Nors ir, iš pat pradžių, stengiesi išvengti pavojaus. (RAUDONPLAUKĖ virsta iš akies kraujuojančia BLONDINE.) Geriau išsiaiškink viską greitai.
ŠIZO: Taip, tai tiesa. (ŠIZO atsako ramiai.) Suprantu.
PADAVĖJA: Ummm... (Nedrąsiai prieina PADAVĖJA.) Mes greitai užsidarome... (ŠIZO pasižiūri į laikrodį. Prie sienos guli negyvas sargybinis.)
RAUDONPLAUKĖ: Einame jau? (RAUDONPLAUKĘ pakeičia besišypsantis DŽEIMSAS kruvina kakta.) Mes šiandien nemažai prisikalbėjom.
ŠIZO: Taip... Dėkui, kad vėl susitikome. Kalbėdamas su tavimi, aš visada nusiraminu.

Skyrius 6. IŠEIGINĖS

Sraigtasparnis, dangoraižiai ir ant stogo esanti mašinų stovėjimo aikštelė. Sugniuždytas SNEIKO veidas. Už jo nugaros stovi TENDERIS ir ŠIZO. Priešais – sudaužyta antikvariatinė mašina.
SNEIKAS: Mano...  (Išlemena SNEIKAS.) Kubelvagenas...
DŽO: Na, draudimas viską padengs, kadangi mes naudojome jį darbui. (TENDERIS bando teisintis.) Tikriausiai, galima sakyti, kad bet kuri moneta turi dvi puses. (ŠIZO, spoksantis į antenas ant stogo.) Mes abu nesusižeidėme, todėl tau nereiktų nervintis! Tai buvo mano pirma avarija ir aš gana jaudinaus!
SNEIKAS kairiu kumščiu vožia TENDERIUI į veidą.
DŽO: Ugh! Mano nosis…
SNEIKAS: Tai ne pinigų klausimas! Tu Kvailas Vaikigali!!! (SNEIKAS rodo smiliumi į parkritusį TENDERĮ.) Ši mašina yra mano statuso simbolis! Tai riboto leidimo aukščiausios markės modelis!
DŽO (sau): “Šūdas... Iškviečia mane per išeigines... ”
SNEIKAS: Tu nieko nesupranti! Ką turi galvoje, kad tai buvo tavo pirma avarija!?
DŽO (toliau sau): “Jis vėl sulaužė man nosį… Tai nesąžininga…”
SNEIKAS: Tu taip pat buvai mašinoje, Šizo! Tu taip pat kaltas! Ar supranti tai, tu Idiote!? (ŠIZO nusisukęs spokso į antenas ant stogo.) Ei, Šizo… Ką tu darai? (Pasimetęs žvilgsnis SNEIKO akyse.) Klausyk, kai kalbu su tavim…
ŠIZO: Ką? (ŠIZO atsisuka.) Tai antena. (Rodo pirštu.)
SNEIKAS: Antena?
ŠIZO: Atstumas tarp antenos dešinėje ant to stogo… ir to elektros stulpo, va ten…
SNEIKAS: Kas dėl atstumo?
ŠIZO (pasitaiso akinius): Jis neramina mane.
SNEIKAS pažiūri į ŠIZO kaip į kirminą. Parklupęs TENDERIS, laikantis ranką ant nosies. SNEIKAS uždeda ranką ant Šizo peties.
SNEIKAS: Nagi, Šizo vaikeli. Prašau nepykdyk manęs. Aš, šiaip ar taip, buvau perdurtas į pilvą. Dėl mūsų abiejų gerovės, padarykime kompromisą… (SNEIKUI iš burnos trykšta seilės.) Aš šiaip tai nužudyčiau tokią padugnę, kaip tu. Tu juk nenori sumauti šio reikalo, ar ne?
ŠIZO: Kokio reikalo?
SNEIKAS (veidu, kuris dreba nuo jo sukąstų dantų): Heh-heh-heh… heh! (SNEIKAS dirbtinai nusijuokia ir atitraukia rankas, iškeldamas jas į viršų tarsi pasiduodamas.) Na, nesvarbu. Šiaip ar taip, (SNEIKAS atsisuka į Rudaplaukį) atleisk, kad trenkiau tau, Tenderi. Aš nemąsčiau.
DŽO: V-v-viskas gerai.
SNEIKAS: Galvok apie tai kaip apie pamoką… Sutarta? (SNEIKAS pasilenkia grasinamai.) Tol, kol tu nesimaišysi man po kojomis darbo metu, tol aš nesiskųsiu…
ŠIZO: Ei, Mokytojau. (ŠIZO įsiterpia.) Ar aš jau galiu eiti?
SNEIKAS (ant kurio kaktos išsoka pulsuojančios gyslos ir jis pratrūksta): Šizo! (SNEIKAS šauna ŠIZO į akį kiaurai akinius.)
Rūkas. SNEIKAS laiko ištiestą smilių ir dreba. ŠIZO ramiai stovi priešais jį.
Tyla. TENDERIS nesusigaudo.
DŽO: “Purvinasis Haris”?
ŠIZO: Susitiksime vėliau. (Baigia ŠIZO.)
SNEIKAS: Heh-heh… Palauk… (SNEIKAS šiek tiek susitvardo.) Vieną dieną aš iš tikro tave užmušiu…

Laiptinė. ANDŽELIKA lipa žemyn.
ANDŽELIKA: Ak! (Ji nustemba.) Šizo. Argi tau šiandien ne išeiginė? Kodėl tu čia?
ŠIZO: Aš turėjau kai kuo pasirūpinti, bet dabar grįžtu atgal. (ŠIZO prasilenkia su ANDŽELIKA.)
ANDŽELIKA: Ei. (Ji, gestikuliuodama, ištiesia geltoną voką.) Jeigu dabar turi laiko, gal nori eiti su manimi?

Vėjas, varstantis dangoraižių apsuptą gatvę.
ANDŽELIKA: Aš šiandien turiu nunešti dokumentus dėl darbo, kurį atlikai, informacijos procesavimo ofisui… (Greitkelis, pilnas mašinų.) Vakar sedėjau visą naktį, kad juos paruoščiau… (Saugos diržai.) Šiaip ar taip, jūs matomai sutariate su Sneiku, ar ne? Dar niekad nebuvo taip, kad po 3 dienų, kas nors ištvertų su juo… (Vairas.) Kaip sekėsi pirmasis darbas? Girdėjau, kad susitvarkei su abiem incidentais.
ŠIZO: Bet vienas iš jų jau buvo negyvas. Adamas net nebuvo pasisamdęs kokių nors asmens sargybinių. Motina ir sūnus, šiaip ar taip, nieko nebūtų galėję padaryti. Iš pat pradžių, jie net neturėjo valios kovoti. Šiame darbe galima sutikti įvairių žmonių.
ANDŽELIKA: Įdomu. (ANDŽELIKA prisidega cigaretę.)
ŠIZO: Įdomu?
ANDŽELIKA: Taip, pažiūrėk! Viename iš tų dvynių bokštų yra įsikūręs informacijos procesavimo centras. Manau, kad spėsime ten iki jiems išeinant pietauti.
Drebėjimas.
ANDŽELIKA: Kas tai per garsas? (Pasidomi ANDŽELIKA. ŠIZO pažiūri į dangų. Oro laineris. Jis trenkiasi į vieną iš dvynių bokštų.)
Būm!
Sprogimas ir dūmai. Mašinos cypiančiomis padangomis daužiasi viena į kitą.
ANDŽELIKA: O, ne! (ANDŽELIKA spėja sustabdyti automobilį šonu kaip motociklą. Šalia jų pro langą iškritęs vairuotojas, turbūt, negyvas.)
ŠIZO: Dar viena avarija… (Nusistebi ŠIZO.)
ANDŽELIKA: Atsiprašau. (ANDŽELIKA žvelgia, kaip kitas masyvus pastatas, savo forma primenantis pentagoną, spjaudosi ugnimi.) Ten irgi buvo smogta. Atrodo taip, tarsi paleista raketa iš povandeninio laivo.
ŠIZO: Na…
ANDŽELIKA: Nėra jokio reikalo stoviniuoti. Be to, dar šiandien turiu priduoti šiuos dokumentus… (ANDŽELIKA pasilenkia į mašiną pasiimti rankinuko.)
ŠIZO: Argi tai nebus pavojinga?
ANDŽELIKA: Na, šiame darbe, niekada negali būti tikras. Be to, bus įdomu. (Ir voko.) Jie tikriausiai greitai užblokuos pastatą… Taigi, geriau paskubėkime.

Žmonės žvelgiantys į rūkstantį dangoraižį.
PRAEIVIS NR. 1: Gatvės dar neužblokuotos… (Vienas iš praeivių.)
PRAEIVIS NR. 2: Argi gaisrinės tarnyba dar neatvyko? (Kitas.)
ANDŽELIKA: Gan ilgas pasivaikščiojimas… (ANDŽELIKA pasiskundžia apsupta minios žmonių gatvėje.) Kažin, ar surinkimo langelis 42-ame aukšte vis dar atviras…
PRAEIVIS NR. 3: Dar vienas lėktuvas! (Kažkas rėkia.)
PRAEIVIS NR. 4: Gesintuvų… Gesintuvų!
ANDŽELIKA: Ir liftai nebeveikia… (Toliau tęsia Andželika.)

Laiptinė prigrūsta kosėjančių ir kraujuojančių darbininkų.
VERSLININKĖ: Ar visi suskaičiuoti? (Klausia moteris be kairės rankos, kuri nuplėšta.) Man viskas gerai! Paleisk mane!
Ją už likusios rankos laiko vienas jos pavaldinių.
VERSLININKAS NR. 1: Bet, Bose...
VERSLININKĖ: Tiesiog įsitikink, kad visi suskaičiuoti!

Koridorius.
VERSLININKAS NR. 2: Nemirk! Po velnių… (Vyras bando atlikti dirbtinį kvėpavimą kitam vyrui, kuriam išvirtusios žarnos.) Laikykis!
VERSLININKAS NR. 3: Aš šiek tiek vėluosiu... (Kitas vyras kalbasi telefonu, ant jo kojų užvirtusi siena.)
VERSLININKAS NR. 4: Kuo greičiau nuneškite jį į apačią... (Kažkas šaukia.) Viršuje dar yra žmonių!

Ženklas: “Keršto Tarpininkavimo Sustiprinimo Dokumentų Surinkimo Langas”.
NUTUKĖLIS: O… Argi tai ne Andželika! (Nutukęs Senukas įkvepia oro.) Tu graži kaip visados!
ANDŽELIKA: Jūs vis dar dirbate? (ANDŽELIKA laiko rankose geltoną voką.) Džiaugiuosi, kad atėjau.
NUTUKĖLIS: Šis pastatas turi atsarginį evakuacijos planą. Jis patikimas. Mes netgi turime atsarginį elektros generatorių... Jokio reikalo panikuoti ir bėgti. (Tarsi giriasi NUTUKĖLIS.) Na, pagal saugos reguliacijas, mes operuojame minimaliu žmonių skaičiumi, kol kiti išsilakstė. Todėl aš čia su savo geriausia darbuotoja.
Moteris už jo verkia.
ANDŽELIKA: Ką gi, prašom. (ANDŽELIKA paduoda voką.)
NUTUKĖLIS: Ei, prašau procesuok šitą! (NUTUKĖLIS kreipiasi į Merginą. Ji toliau verkia.) Varge!
ANDŽELIKA: Kas nutiko? (ANDŽELIKA pasidomi.)
NUTUKĖLIS: Tu kale! Baik verkti! (NUTUKĖLIS sviedžia į ją popierius.) Dirbk dėl savo pinigų!!! (Mergina tik užsidengia veidą ir toliau žliumbia.) Varge… (NUTUKĖLIS prisidega cigaretę.) Moterys yra bevertės dėl tokių dalykų. (Merginos verksmas tampa kauksmu.) Ak, bet tu kitokia, Andželika… (Jis išpučia dūmą.)
ANDŽELIKA: O, nesijaudinkit dėl manęs!
NUTUKĖLIS: Tos merginos meilužis dirbo viršuje. Ak! Tai buvo tas aukštas į kurį pataikė oro laineris! Heh-heh-heh!! Tas padugnė, kas be ko, turėjo žmoną ir vaikų.
ANDŽELIKA: Hmmm? Tu atrodai laimingas. (ANDŽELIKA ironiškai šypteli.)
NUTUKĖLIS: Visiškai ne! Moteris, kuri dirba jaudindamasi dėl to, ar jos meilužis gyvas, ar ne… Argi tai ne apgailėtina. Gahahahahaha!!! (Pratrūksta juoku kedėje atsilošęs NUTUKĖLIS.)
ANDŽELIKA: Eime, Šizo.

Gatvė.
GAISRININKAS NR. 1: Vyručiai! Paskubėkit! (Vienas iš gaisrininkų ragina.)
GAISRININKAS NR. 2: Neštuvus! Atneškit neštuvus!
GAISRININKAS NR. 3: 6-o rajono būrys įstrigo kamštyje ir negali atvykti!
Ant šaligatvio gulintys nukentėjusieji.
SUŽALOTASIS NR. 1: Tuoj atvyks dar viena greitoji…
SUŽALOTASIS NR. 2: Mama!
SUŽALOTASIS NR. 3: Auuu!
SUŽALOTASIS NR. 4: Ar galit man padėti?
Verkiantys.
ANDŽELIKA: Daug žalos… (Nusišypso ANDŽELIKA.) Įdomu, kiek žmonių nukentėjo…
ŠIZO: Na… (Nutęsia ŠIZO.) Mes, šiaip ar taip, kariaujame.
SUŽALOTASIS NR. 5: Laikykis, laikykis! (Moteris rėkia savo draugei, kuri guli praradusi sąmonę.)
ŠIZO: Andželika, tas vyras su kuriuo susitikai… Atrodė… (ŠIZO sustoja vietoje.) Labai laimingas… Tave matydamas.
ANDŽELIKA: Tikrai? (ANDŽELIKA pakreipia galvą.) Manau, jis nesiskiria nuo tavęs, Šizo…

Vagonas, prigrūstas žmonių.
Per garsiakalbį vagone:
AGITATORIUS: “Traukinių tarnyba nutraukė kai kuriuos reisus dėl airlainerių ir raketų antpuolio. Mes atsiprašome dėl sukeltų nepatogumų. “
Per televizorių vagone:
TELEVIZORIUS: “Du oro laineriai ir kruizinės raketos pataikė į 16 valstybinių pastatų visame mieste… Taip pat ir soc. aprūpinimo ministeriją. ”
KELEIVĖ: Baik liesti mano subinę!
PRIEKABIAUTOJAS (už jos): Aš nieko nedarau!
TELEVIZORIUS: “Tai, iš tiesų, buvo nežmogiškas terorizmo aktas! ” (Baigia Diktorius.)
ANDŽELIKA: Ei… (ANDŽELIKA įsitaisiusi ant sėdynės.) Tai kodėl ėjai su manimi šiandien? Vien tam, kad prastumtum laiką?
ŠIZO: Aš norėjau… (ŠIZO, stovintis ir besilaikantis už turėklo.) Pakalbėti su tavimi. Kodėl tu žinai, kas aš toks? Kodėl tu parinkai mane šiam darbui?
ANDŽELIKA: Argi nesakiau, kad mes jau matėmės? (Traukinio bildesys.) Ar neatsimeni?
ŠIZO: Ne, neatsimenu.
ANDŽELIKA: Kai atsiminsi, kas aš esu… Ką ketini daryti?
ŠIZO: Aš nekenčiu nežinoti dalykų. (ŠIZO pasiremia kūnu į turėklą.) Jeigu egzistuoja nežinomi elementai, aš negaliu prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.
ANDŽELIKA: Tikrai? Jeigu taip, galbūt nežinai, nes tau nereikia žinoti.
ŠIZO: Taigi, aš specialiai užmiršau …?
ANDŽELIKA: Na… Galbūt, ir taip.

Vakaro vėsoje šviesos stulpas, siauras takelis ir tanki žolė.
ŠIZO: Kodėl tu atsivedei mane čia? (ŠIZO paklausia.)
ANDŽELIKA: Jeigu apsilankysi čia… (Pauzė.) Maniau, kad prisiminsi ką nors… (ANDŽELIKA patraukia gilyn į žolyną.) Paskui mane.

ŠIZO užmina ant alaus skardinės. Vienas iš keturių vyrukų naktyje kreipiasi į jį:
PRIEVARTAUTOJAS NR. 1: Šizo, baik dykinėti. Ateik čia.
ŠIZO: Žinoma… (Atsiminimas išnyksta.) Aš čia buvau anksčiau. Prieš įstodamas į armiją. Aš čia buvau su savo kolegomis…
ANDŽELIKA: Tu atrodai… (ANDŽELIKA liečia lauko gėles.) Šiek tiek nostalgiškai.
ŠIZO: Ar tu… Taip pat čia buvai?
Raudonplaukė klumpanti už savo kojų.
PRIEVARTAUTOJAS NR. 2: Hahahaha! Tu šiek tiek per daug išgėrei. (Vyrukas vertikaliai dryžuotais marškiniais.)
PRIEVARTAUTOJAS NR. 3: Šizo. (Vyrukas su žiemine kepure pagriebia ŠIZO už pakarpos.) Stovėk čia ir žiūrėk, kad niekas neateitų.
ŠIZO: Čia… Ką jie darė? (Klausia ŠIZO.)
ANDŽELIKA: Padėkit! (Raudonplaukė trumpu sijonuku bėga per žolyną.)
Juodvarniai ant elektros laidų.
Kar! Kar! Kar!
Raudonplaukė nustumiama.
JUODVARNIS: Šizo. (Kreipiasi į jį Juodvarnis.) Baik sapnuoti! Stovėk ir žiūrėk, kad niekas neateitų!
Keturi vyrukai prie gulinčios žolėse trylikametės, kuri apnuoginta atrodo vyresnė.
PRIEVARTAUTOJAS NR. 2: Viskas baigsis greičiau, jeigu nesipriešinsi! (Dryžuotasis.) Baik muistytis! (Gražūs speneliai ir trikampė plaukų forma.)
ŠIZO: Mergaitė… (Atsimena ŠIZO.) Čia buvo mergaitė.
Kepurėtasis kruša mergaitę analiniu būdu.
ANDŽELIKA (inkščia): Auuu!
ANDŽELIKA: Aš supratau, kad tu ten tik tada, (ANDŽELIKA liūdnai šypsosi) kai viskas baigėsi.
ŠIZO: Baigėsi…? Supratai?
Keturi juodvarniai ant elektros laido. Dar trys atskrendantys. ŠIZO spokso į juos. Lėtai atsisuka. Žolėse sėdi mergaitė, ką tik tapusi moterim, praskelta lūpa, laikanti rankas ant mažų smailių krūtų.
Sapnas išsisklaido. ANDŽELIKA stovi priešais ŠIZO.
ŠIZO: Tu… Iš to laiko…