Vilkintas

drebės ranka drebės dar neįgudusi
lyg užtaisytą šautuvą laikytų
pieštuką kuris braižo juodu liūdesiu
daug jausenų senų neišsakytų

kurios jau nesutilps taškuos ir žodžiuose
kaip pilnatis į dangų nesutilpus
tą vieną šviesią naktį pasirodžiusi
lyg pakaruoklė kada upės kilpos

preciziškai užsineria ant gulbės
vos ištiesto trapaus ir balto kaklo
lyg žvelgtumei į nežinią apstulbęs
iš trečiojo pasaulio skausmui aklo

kur tau teduotas tiktai vienas sykis
ir nieko pakartot nebegalėtum
klausa atbunka bet vis tiek klausykis
kas darosi aplink pratrūkstant lietui

po šia padange ties šita pakrante
kalnely prasiskleidusių alyvų
kada sulauki nuosprendžio gyventi
ligi gyvos galvos lig kaulo gyvo

kai votimi iškils ir vėl į išorę
vien praeitis kaupta neišsakyta
pieštukas senas širdele suplyšusia
po raidę trupins nerimo grafitą

pieštuką spaus ranka dar neįgudusi
kaip šautuvą lėtai įrems į smilkinį
liks padaryt tik vieną menką judesį
kurį pilnatyje sustugęs vilkini