Karai per kirmius

Kartą vyras ir žmona skynėsi slyvas. Slyvos buvo rausvai mėlynos ir nedidukės. Beskindami skynėjai pavargo, tačiau norėjo darbą pabaigti.
  Vyras skynė nuo kopėčių, o moteris – nuo žemės.
-   Aš palenksiu tą šaką, o tu pačiupk ir skink, - pasakė vyras ir paėmęs už aukštyn styrančios šakos palenkė ją ir padavė žmonai. Žmona pastvėrė ją ir skynė. Tačiau visų vaisių nepasiekė, todėl šaką dar labiau palenkė, ir šaka triokšt! lūžo. Vyras tą šaką jau buvo paleidęs ir skynė nuo kitos. Tik staiga ta dalis šakos, nuo kurios atitrūko nulūžusioji dalis, tvojo jam per skruostą.
-   Kvarka! – pusiau vokiškai sušuko vyras, nes jam ta kalba patiko, - nelaužyk šakų!
-   Oi, aš netyčia. Labai atsiprašau! – atsakė žmona.
-   Tiek to, - pasakė jau nusiraminęs vyras. – Nebeskinkim daugiau, pačiute, kitaip išlaužysim visas šakas!
  Ir iš tiesų čia, ant žemės, buvo pilna nulaužtų šakų šakelių.
-   Gerai, - sutiko moteris, tu nuskink dar va nuo anos šakos, o aš – nuo anų dviejų šakelių. Slyvas ant jų dar pasieksime, o kitus vaisius paliksime paukščiukams.
-   Aha! – teatitarė vyras.
  Jie pabaigė skinti, pasiėmė kibirus su slyvomis, kopėčias ir parėjo namo. Moteris slyvas tuoj ėmėsi tvarkyti, daryti iš jų kompotus ir uogienę, o vyras nuėjo dirbti kitų darbų.
  Tačiau tuo ši istorija nesibaigia. Mat to vyro ir žmonos pokalbį girdėjo du kirmiai, irgi pora: kirminas vyras ir kirmėlė moteris. Jos žmonių pokalbiu labai pasipiktino. Ypač skeryčiojosi kirminas:
-   Tie žmonės visai paklaiko! Palikti slyvas „paukščiukams“! Kokie „geruoliai“! Kad tie velnio „paukščiukai“ prisipustų, o paskui ir visus mus išlestų! Ne! Reikia kažką daryti!!!
-   Nusiramink, brangusis! – guodė jį kirmėlė. – Jei jau žmonės taip nusprendė, tai nieko nepadarysi. Vis tiek tos slyvos atiteks paukščiams.
-   Neduok Dieve! – sustugo kirminas, ir čia jam į galvą atėjo mintis: - Ei, moč, einam pasiskųsti Dievui – tegu padaro tvarką!
  Ir jie abu nusirangė į tą pusę, kur, kaip manė kirminas, gyveno Dievas. Taip jie lankstėsi, kol prišliaužė nedidelį upeliūkštį. Aišku, jis kirminams pasirodė didžiausiu vandens srautu, kurio nei apeiti, nei perlipti. Ką daryti?
  Kirminas apsidairė ir pamatė šiaudgalį.
-   Ei, boba, imam tą šiaudą, jį permesim per šitą upę ir taip peršliaušim į kitą pusę. Va, už ano akmens anam krante, tikrai žinau, gyvena Dievas. 
  Tačiau iš tiesų kirminas nežinojo nieko. Ir apskritai, į tą kelionę jis buvo išsiruošęs tuščiai, mat net nepagalvojo, kad jei paukščiai turės užtektinai lesalo slyvomis, tai nebeieškos kažkokių kirmių!
  Taigi kirminas ir kirmėlė paėmė tą šiaudgalį ir šiaip ne taip permetė per upeliūkštį.
-   Pirma šliauši tu! – liepė pačiai kirminas, kuris nenorėjo prisipažinti, kad bijo pirmas rėplioti tuo šiaudiniu „tiltu“. Tai taip jie ir nušliaužė: pirma kirmėlė, po jos – kirminas. Gal jie būtų peršliaužę laimingai, tačiau šiaudgalys buvo kiek aplamdytas, todėl jiems esant ties upelio viduriu jų svorio neišlaikė, sulinko ir lūžo. Abu kirmiai nusitvėrė po savąją šiaudgalio pusę, mat taip jau atsitiko, kad viename gale atsidūrė kirminas, kitame – kirmėlė.
  Upeliūkščio vandens srovė, aišku, pagavo abu sulūžusius šiaudgalio galus, juos apsuko ir atskyrė bei, kirmiams vos neprigėrus, galą su kirminu priplakė prie kranto, į kurį kirmiai norėjo persikelti, o galą su kirmėle – prie to, iš kurio jie kėlėsi.
  Išsikapanojo abu kirmiai iš vandens ir nežino, ką daryti toliau.
-   Ei, moč, paimk va tą šiaudą, permesk ir pereik juo pas mane! – komanduoja kirminas, pamatęs dar vieną ilgą šiaudą kirmėlės krante. Tačiau kirmėlė net neįstengė viena jo pakelti. O kirminas tik pyksta, tik pyksta, kad jie negali susieiti į vieną daiktą, nes visko, ką jis sugalvoja, nepavyksta įgyvendinti. Kirminui galiausiai viskas įgrįsta ir jis piktai sušunka:
-   Na, ir vėpla tu! Tikra išsižiojėlė! Net šiaudgalio nepakeli! Tai ir riogsok savo pasmirdusiame krante! Aš ir vienas pas Dievą nueisiu! O Jis man duos į pačias gražesnę ir sumanesnę kirmėlaitę!
  Ir jis nušliaužia link to akmens, už kurio mano gyvenant pasislėpusį Dievą. O kirmėlė puola į ašaras, bet kiek parypavusi ir paaimanavusi šliaužia atgal. Tik staiga kažkas kapt! pastveria ją ir neša į dangų.
  Ir štai ji jau danguje. Ir jos pagrobėjas padeda ją Dievui po kojų. Kirmėlė pakelia išsigandusias akis ir mato Amžinojo veidą, iškreiptą nerimo ir nuogąsties.
-   Ko norėjai, kirmėle? – klausia ją Amžinasis.
-   Aš... nieko... – veblena kirmėlė, - bet va mano vyras kirminas... Ir ji papasakoja viską nuo pat pradžių, nuo tos akimirkos, kai žmonės pasakė, kad paliko slyvų paukščiams.
-   O! – sako Amžinasis, išklausęs kirmėlės pasakojimą. - Tiems žmonėms iš tiesų nesaldžiai atsirūgs. Man angelai jau pranešė, kad tavo vyras kirminas jau nukako pas germanų dievą Odiną, kuris yra netikras, apsišaukęs, dievas, ir viską jam apsakė, nors kai kur smarkiai perdėdamas. Bet Odinas patikėjo ir jau spėjo prieš tų slyvų – krygių - valgytojų tautą išsiųsti savo rinktinių karių kariuomenę. Žodžiu, ruošiamasi dideliam mūšiui ir bus karas, arba der Krieg. Ir vien dėl tų krygių. Bet aš padėsiu tiems žmonėms apsiginti nuo krygių karo – der Krieg. Na, o tave, kad gynei mano žmones, paversiu kokonu, iš kurio vėliau išsiris nuostabaus grožio drugelis. Tai būsi tu. O tavo bjaurųjį vyrą kirminą paversiu irgi kokonu, iš kurio išsiris bjauri naktinė plaštakė.
  Kaip Amžinasis tarė, taip ir padarė. Na, o tokios slyvos lietuvių dabar dar vadinamos krygiais, nuo žodžio karas, vokiškai Krieg -  nes lietuviai karo metu, skaldydami kryžiuočių šalmus aptiko, kad jie kieti kaip krygių kauliukai. Na, o pačius vokiečius lietuviai žemaičiai taip ir pavadino – vokiečiai, nes stebėdamiesi jų šalmų kietumu jie vienas kitam sakė „vo, kiets! “