Sesers Faustinos sapnas

Tai buvo nerami žiema. Birutė tiesiog gulėjo lovoje. Jau kažkiek parų. Nepasigedo šviesos. Negeidė jos. Puikiai žinojo viską esant nepakitus. Už lango ta pati migla. Na, gal tik kailinius iš pilkų pakeitusi į juodus. Iškorijusio sniego, įšalo, žvarbios miglos apsiausti jos sodo medeliai tokie patys bejėgiai. Ar rytas tai būtų, ar vakaras. Apgailėtini. Nususę. Sunkiai prigyjantys medeliai ir už šių sienų, ir jų viduje.
Grožiu išskirtinis, baltas, lygiaodis Birutės veidas išspaudė menką pasibjaurėjimo grimasą. Mažiukė, daili, jautriomis šnervėmis išbaigta nosytė vos krustelėjo ir staiga nurimo, ant savo galo pajutusi nutūpus naują mintį. „O man tai kas. Guliu čia išsipleikusi. Kol jis malšina savo baimę vienas. Pasislėpęs tarp savo knygų, laiškų, dokumentų. Nenustebčiau, jei šiuo metu gertų susirangęs po savo masyviu darbo stalu. Vienas. Ne. Vynas, taurė ir jis. Tokios tad sūnaus sutiktuvės. “
Mažutė, rankogalio nėriniuose ir žieduose prasmegusi Birutės ranka pradėjo tyliai sliūkinti link šalia kybančio lopšio. Atsargiausiai, švelniausiai čiuopdama kūdikio skruostus, užmerktas akis, pūkelius rėminančius veidą. Ji trumpam stabtelėjo prie nosikės. Vaikas pūtavo orą ramiai, lygiai, užtikrintai. Jokio šniokštimo, cypiančio, švilpiančio oro rijimo kaip būdavo su tais, prieš jį gimusiais, Birutės ranka neužfiksavo.
Reikėtų jam pasakyti – šitas sūnus sveikas. Visiškai sveikas. Stiprus, tvirtas berniukas. Plieninis karžygys, pasibeldęs į tavo namus. Priimk, pagaliau, brangų svečią. Susitaikyk su netektimis. Anie tebuvo dievų dovanos – per anksti įteiktos. Ir tik dėl dovanotojams težinomų priežasčių tuojau pat atimtos. Bėda – per daug būta tų, atimtųjų. Ir šiapus, ir anapus sienų žmonės šnabždėjosi – tai jos, Birutės, kaltė. Ji, tik ji savo baltom rankelėm nutraukdavo, perkirpdavo, atmazgydavo savo ką tik išgimdytų kūdikėlių gyvasties siūlus.
Gimdavo jos sūneliai dažniausiai žiemą. Nes pradėti ji juos gebėdavo tik pavasarį – lydėdama vyrą nesibaigiančiose klajonėse po pelkėtas, šilumos sugundytas, tik tik sužaliavusias lankas, pamiškes, gojelius. Išlaukusi akimirkos ji pakišdavo jam koją – parsigriaudavo. Arba užsimiršusį puldavo iš nugaros, lyg lūšis įsikabindavo nagais ir pasiimdavo savo. Susirinkdavo duoklę už visus metus kai jo nebūdavo, nes reikia gi tvarkyti reikalus: žudyti kare, taikyti kaimynus, derėtis su priešais, gerti su visais.
Birutė galvojo apie niekaip nerodantį noro mirti ir ją apleisti naujagimį. Šitą kukulį bus pradėjusi po viena iš senųjų liepų. Čia pat – už sienų, pavakare, dulksnai pliekiant jos pliką nugarą. Oi, rūko garas. Viskas vertėsi kūlio. Susimaišė – kur rankos, kur kojos. Už tą kartą ją tikrai būtų galima užpliumpinti negyvai. Sužinotų nedraugai kur pradėtas jų valdovo sūnus – tikrai pakabintų ją nieko nelaukę ant sausos šakos. Ir net neterštų upės išplukdydami lavoną – tiesiog paliktų karoti, džiūti, medėti, pamažu irti kilpoje kadaruojančią. Juk apdergiau, išniekinau šventvietę. Po ta liepa juos visi regėjo – tupėjo paukščiais sutūpę ant senų, išsiklaipiusių šakų ir spoksojo kaip mes kuriam sūnų – paskutinį, neviltyje ir netikėjime pradėtą sūnų.
Užspausta šventvagiškų minčių į kampą Birutė susigūžė po patalais. Širdis permušinėja, akyse vėl tas rūkas. Nebeprisikelsiu iš patalų po viso šito. Nebe. Nors gal. Kaip nors per metus gulinėdama vaiką išžindysiu ir paleisiu riedėti tarp gimtų namų sienų. Saugomą mano budrių akių nuo patalų kalno. Užsisvajojo, o pro durų apačią šviesos liežuviai vis artyn. Lyžčiojo grindų akmenis, baldus, jos lovos galą. Priartėjo.
Deglų nušviestas ant slenksčio stovėjo Kęstutis. Šalia gaužėsi dar kažkokios žmogystos šešėlis. Geriau įsižiūrėjusi atpažino didžiapapę vyro patikėtinio žmoną. Toji kaip kalė nuolat aplipusi žindomais vaikais. Bet maniškis ką tik valgė. Paėmė iš manęs viską. Nusunkė iki paskutinio lašo. Tarnaitės apklostė baltas, išbrinkusias krūtis kopūstlapiais. Tai visada padeda. Sakė jos. Negi paskundė? Pranešė valdovui, kad žmona nebepajėgs maitinti paveldėtojo? Ko čia ta?
Viena ranka užstodama lopšį, kita ji šėrė prisiartinusiam vyrui per skruostą. Norėjo iškabinti akis. Palikti savo nagų žymes. Atsilyginti vienu kirčiu už viską. Nusikvatojęs jis mikliai išsilenkė jos smūgio. „Tai nesugadino mano puikios nuotaikos – sakė jis. – Juk pažįstu tave, lūšie mano. Nugaros tau geriau neatsukti ir akis nuo nagų visada reikia saugoti. O dabar pailsėk. Bobos pasirūpins Vytautu. Kol tu po dausas klajojai, mes taryboje ir vardą parinkome. Ilsėkis, balandėle, nurimk, aš viskuo pasirūpinsiu. “
Ji tematė su knerkiančiu ryšulėliu pilies koridoriumi nutolstančią riebią bobos nugarą. Negaliu staugti. Aš bežadė. Neturiu ką jam atsakyti. Išsinešė ir nebeparneš. Aš žinau. Jis jau tada, po šventa liepa pargriautas ir viską man atidavęs tai pasakė. Negrasino, tik žiūrėjo į šviežia žaluma apsipylusias liepos šakas ir liejo iš savęs žodžius. „Tai tu kalta. – sakė. – Viliokė. Ir tada ant švento kalnelio apeigų metu vienu žvilgsniu mane nukovei. Juk pati nuo vaidilų pabėgai. Užnižo dugnas tau. Sekiojai mane visur. Nepailsdama. Nepasotinama. Ir palikuonių man gimdytų – tu neišsaugojai. “ Šį kartą jis to nebeleisias – sakė. Uždarys mane menėje. Pristatys tarnus dieną naktį saugoti – grasino. Ant rankų nešios, sergės, kiekvieną norą pildys – žadėjo. Nes šitą vaiką aš jam atiduosiu gyvą.
Nutolo. Kalba baigta. Tamsa.