Naujametinio tosto juodraštis

„Susikišk savo prisiminimus, pagarbą ir tą istorijos dalį į subinę. Ir grūsk taip giliai, kol paspringsi savo pačios vėmalais. Gaila, kad tada nenudvėsei. “ – juodu ant balto, raidės, žodžiai, paroles, words, slova, gramatki. Prasilenkdama gatvėje matau jų atspindį jauno praeivio akyse. Springstu jais, atrajodama savo picos kąsnį kavinėje, prie gretimo stalelio kažkam per skardžiai nusikvatojus. Jie man įspyrė pustuštėje Maksimoje, užsižiopsojus į kažkieno nugarą. Tai tebuvo prie mandarinų dėžės pasilenkęs ilgas kaip šaukštas diedas, nuskurusia striuke ir katastrofiškai smunkančiom treninginėm kelnėm.
 
Šįvakar visi sėsimės prie bendro stalo. Laikinai pamiršę pernykščius linkėjimus. Mes nešvenčiame Kalėdų. Susitinkam tik per Naujuosius metus. Kartais nebežinau kodėl taip susiklostė. Ateizmas? Šiek tiek. Abejingumas? Tikriausiai. Atsainus pasibjaurėjimas visuotinėmis tradicijomis? Taip. Taip. Būtent taip. Nuo to viskas prasidėjo. Du tūkstančiai trečiųjų metų gruodį mes dar šventėme Kalėdas. Šventėme nuo ryto, motinos delnu perbraukę per Kūčių naktipiečiams atitarnavusią staltiesę.

Vaško gurvuoliai, aguonos, kelios sutraiškytos spanguolės, šieno draiskanos, želė trupinėliai, keli pabirę šližikai. Kaip dabar pamenu – visa tai, minkštos mamos rankos pabūgę, paklusniai sukrito šiukšlių kibiran. Tuo metu ji dar vaikščiojo. Gana mikliai. Bent jau taip atrodė stebint iš šalies. Iš saugaus, vaikystę menančio fotelio, atstumo. Suzmekusi tuose tarybinio moderno saulėlydį menančio baldo griaučiuose, aš su pasibjaurėjimu stebėjau ant Kūčių naktį apdergtos staltiesės statomas lėkštes. Žalsvai balta. Pilkšvai raudona. Gelsvai ruda. Pagardui juodi aguonų taškeliai. Nuo tradicinės spalvų paletės skrandyje akimirksniu sukilo rūgštis.

Labai retai, bet su savotišku malonumu karts nuo karto prisimenu tą rytą. Juk buvau dar palyginti jauna. Nenusidėvėjusi. Kupina vilčių. Kaip sakoma. Būtent tas Kalėdas pirmą kartą švenčiau be savo pirmojo. Buvo galutinai mane užspeitęs į kampą. Imbicilas tas. Ne, ne tas žodis. Išgama. Taip jį vadindavau mintyse, spoksodama į jo siaurutę kaktą, gauruotus antakius, plinkantį viršugalvį. Kartojau tai kiekvieną rytą, gerdama su juo kavą mūsų apšnerkštoje virtuvėje. Pūsdama cigarečių dūmus į jo kiaulės akis. Štai ir prisipučiau. Motina tik aiktelėjo, išvakarėse pamačiusi mano mėlyną nugarą. Tiesiog nurijo priekaištus, dėl mūsų su vyru pirmų Kalėdų atskirai, kuriuos buvo paruošusi mano sutikimui.

„Šeima yra aukščiau visko! “

Tą rytą mus vis dar jungė mamos sugalvota tiesa. Ją mums sušvirkštė į kraują dar savo pilve kalindama. Šeima. Broliai. Tėvokas. Seneliai. Pusbratkiai. Puseserytės. Tetos. Dėdė. Visa ta saugumo iliuzija. Savotiški vaisiaus vandenys, supantys mus iki kol išsigimdysim didžiajai Mirčiai į glėbį. Taip aš galvojau tuomet. Aš tuo tikėjau. Prisiekiu. Buvau įsitikinusi, kad mirties glėbys man bus saldžiausias, švelniausias ir geidžiamiausias. Nė iš tolo neprilygstantis gaižiu prakaito debesėliu kas kart apgaubiantiems mamos gniaužtams. Dešimtmečiams užsimarinavusiam gimtųjų namų skurdui. Išpurtusiems nuo švenčių šeimos vyrų veidams.
Mirties saldumo negalėjo atsverti ir tylus mano vienintelės gležnos atžalos, tąkart prasmegusios blizgiame kinietiško šlamšto kalne, tyras džiaugsmas. O eglutė buvo daili. Tikra. Kvepianti mišku. Taigi. Debilė. Menkysta. Šūdų krūva. Jei tik galėčiau tas supistas laikrodžio rodykles atsukti atgal. Į tą du tūkstančiai trečiųjų metų gruodžio dvidešimt penktosios rytą. Jei tik realiai galėčiau!

Bet gi pripažinkime, tokios patirtys kai ko išmoko. Padeda atsirinkti tikrąsias vertybes. Būtent po tų Kalėdų pradėjau dar labiau vertinti kokybiškus literatūros kūrinius. Ypač tuos, kuriuose virtuoziškai aprašomas gamtos grožis. O jei dar pavyksta atrasti bent šešėlį sąmoningai savižudybės aktu besimėgaujančio žmogaus vidurių peizažo ir horizontų aprašymą – pasijuntu pamaloninta. Nuo tada joks žodžiais nusakomas literatūrinis orgazmas, aistros, dviejų ar daugiau kūnų trinties į vienas kitą vaizdai man nebeprilygsta tai – labai retoje knygoje aptinkamai savižudybės tylai. Gergždančiai vienatvės ir tobulo susikoncentravimo į save tylai. Kurią visada nutraukia trekštelėjimas. Tik tau, brangus savižudi, dedikuotas.

Trekšt!