Trumpiausias kelias Namo-177

Broliai stovėjo po medžiu apsikabinę, -apsikabinę, šildė vienas kitą. Pagaliau nurimę, pažvelgė vienas kitam į akis, ir ėmė kvatotis: -Cha-cha-cha-cha...
      -E, -Broli, veiziekiam  kaip švenčiamos 2017 metų Užgavėnės, -Vejziek, jau ruošiasi susigrumti Kanapiniai su Lašininiais.  Tikrai, dvi priešingos, Kanapinio ir Lašininio  stovyklos stovėjo atsitraukiusios padoriu atstumu viena nuo kitos. Šventės  organizavimo komitetas buvo aptaręs taisykles, bet padoraus, -galutinio sutarimo nesurado, -skilo į dvi puses; Loreta su Stanislavu vadovavo Dešiniųjų –Kanapinio stovyklai,  Zita iš Kelmickių, Kairiąjai-Lašininių stovyklai, nesutarę, - išsiskyrė, kratydami rankomis, prie savų legionų;  -Eikit sau, darysim taip, kad būtų baisu: -Mes nugalėsim..
        Kairioji-Lašininių pusė, rankose  laikė liepsnuojančius šakalius, suko virš galvos  ir pritardami Zitai skandavo:
              -Mes  nugalėsim... -Mes nugalėsim...
    Stanislovo ir Loretos dešinėji, Kanapiniai nepasidavė:
          -Mes nepasiduosim... -Mes nepasiduosim...
      Teisėjų kolegija aptarė pavoingą situaciją, -pasitariusi nusprendė ir pasirašė skubu  įsakymą;“ Ugnies  per Kanapinio ir Lašininio kautynes nerekomenduojame ir griežtai  draudžiame“. Pasirašė, - papildomai, per garsiakalbius, dar kartą perspėjo: - Ugnis draudžiama... -Gebiamieji, prašom laikytis tvakos, šakalius užgesinti, kitaip bus daug bėdos, pakulos užsiliepsnos, užsiliepsnos ištirpę lašiniai, ir visi sudegsit  liepsnose
  Zitai iš Kapickių  vadovaujamai Lašininiams teko susitaikyti ir užgesinti šakalius. Teko  atšaukti liepsnosvaidžius, bet Lašininių ryžtas nenuslopo, - veržėsi į kovą. Pagaliau abiejų grupuočių sekundantai, - kairiųjų Lašininių, Romuks Karabasius,  dešiniųjų Kanapinių, Gabrielius, leido padaryti lengvą apšilimą. Arbitras  Pranckus, iš Akademijos, mostelėjo ant jiets plevesuojančia žaliai languotą vėliva, - paskelbė  penkių minučių apšilimą. Zitą suspiegė  Lašininiams: -Pradedame.
                          Šiaudų batai, -Šakalėlių padai, -Šiaudų batai, -Šakalėlių padai,
                            Aš negaliu šokinėt, -Man kojalės skauda...
Loreta su Stanislvu davė įsakymą dešinėsiems -Kanapiniams: -Apšilkim.... Kelios dešimtys Kanapiniu, sukdami virš galvos pakulines kules, šokinėjo dideliu ratu ir skandavo:
                            Skaudi, skaudi, -skaudi mano kulė, -kulė pakulinė,
                            Uždusinsim, -nugalėsim,  riebu paršą, -paršą Lašininį...
        Po apšilimo, vyriausias  arbitras  Prunskus iš Akademijos, iškėlė ietį su oranžinę vėliavą ir mostelėjo, -paskelbė žutbutinę kovą.
        Dvi  galingos jiegos ėmė artieti viena į kitą griausmingai rėkdamosi: - Aaaaaaaa... priartėjusios susiglaudė,  ir,  kaip dvi griūvančios sienos... Vieni, sukdami pakulines kules ir pliekdami priešininkus, kiti, badydami šakaliais, gynėsi. Dvi jiegos susimaišė ir sukosi kaip didelis bičių spiečius.
      Niekas nežinojo, kad mūšiui įpusėjus, Lašininiai kanapiniams pateiks, klastingai paruoštą, staigmeną. Taisyklėse buvo numatyta, kad kovojančios pusės gali panaudoti visas taktines gudrybes, išskyrus  liepsną ir dujas. Lašininiai gudriai atskyrė keletą,  labi pavoingų asmenų grupę, ir panaudojo labai slaptą, neužpatentuotą ginklą. Mūšio įkarštyje niekas nepastebėjo kaip iš krūmų, po vieną, į mūšio sūkurį, prasibrovė apie dvidešimt žavių, papūstalūpių undinių. Jos, alkūnėmis, badydamos šakaliais, prasibrovė  prie Kanapinių. Iš šios grupės, atskyrė vieną, Kitokios Lietuvos Prezidentą Kęstutį ir ėmė negailestingai jį badyti šakaliais... bado ir šnibžda: -Še tau, -Še tau.. Šis, neapsikentęs kutenimų, išssitraukė  ilgavamzdį „Koltą“, iškėlęs aukštyn, ėmė mosikuoti šaukdamas: -Šausiu... -Šausiu... Bet, nešovė...
          Samurajus Gipsis, su broliu Šturmanu Geležėle, stebėjo mūšį.
  Broli, vejziek, kas darosi? -Rek kaž ką daryt. Šturmans  žinojo ką daryti. Staigiai nusijuosį nuo liemens ilgą bizūną ir puolė gelbėti skriaudžiamą  „Kitokios Lietuvos“  Prezidentą Kęstutį. Priartėjęs tinkamu atstumu, apsuko virš galvos bizūną ir staigiai mostelėjęs patraukė. Bizūnas kaip gyvatė apviniojo iškeltą  ilgavamzdį „Koltą“. Prezidentas Kęstutis akimirksniu buvo nuginkluotas. Perdavęs pavoingą ginklą Samurajui Gipsiu, Šturmanas ėmesi iš nenaudelių vaduoti apsuptus, kelių Kanapinių grupę. Garsiai pliauškindamas bizūnų, išsklaidė ir išgainiojo  papustlūpių „Mėlynų pėdkelnių“ diversinę grupę. Jos cypdamos, kaip pelės, nėrė į urvelius, išsilakstė ir dingo krūmynuose.
    Mūšis tęsėsi ilgai, Lašininiai  nepasidavė, badėsi šakaliais, nesiruošė pasiduoti ir Kanapiniai. Nenoriedami tuščiai gaišinti žiūrovus, arbitrams,  Saului Svirneliui ir Pranskui iš Akademijos, teko paskelbti paliaubas.
      Sinoptikai ir astrologai pranašavo ilgą, dviejų stichijų, Žiemos ir Pavasario ilgą kovą, bet, laiku  įsiterpė Naglis, - nuramino: -Gerbiamieji, Pavasaris tikrai ateis...
        Naujos kadencijos parlamentarijai, sustingusiais- papilkavusiais  veidais, stebėjo savo  klonotų antrininkų kovą.  Generaliniam štabui  buvo įdomu stebėti jų reakcijas, -tiek Pozicija, tiek Opzicija trynė delnais ir stebėdamos džūgavo „Violėtinių pėdkelnių“ ataką prieš Kitokios Lietuvos Prezidentą Kęstutį. Pamatę, kaip jos buvo išblaškytos, netikėtai pasirodžiusio iš niekur pasirodžiusio Karžygio, labai sunerimo.  Naujias, pasikeitusiu sąstatų Generalinis Štabas viską  stebėjo nuo Šatrijos kalno šlaito ir svarstė: -Ką daryti?
       
  Ant aukšto Šatrijos kallno, greta Balto pianino, buvo atgabenti papildomai dar keturioliką pianinų. Žemiau stovėjo Jungtinis Lietuvos choras. Jis, kartu su Lietuvos kariniu pajiegų choru, sustiprintas Jungtiniu amerikos karinėmis pajiegomis, - pritarė solistui:
                                                 
                                                                -Ką daryyyyyt? –Ką daryyyyy?