Būdas pasveikti

Kai apsiniaukę
ir dar visai nespalvota –
gyvenimas kai,
regis,
nieko neduoda

išrikiuoji skausmus,
kaip boulingo kėglius –
gal taip greičiau numuš,
kaip vėjas – vėtrunges.

Kuo ilgiau tylu –
tuo toliau matyti,
gyveni ramus,
o širdis – mažytė.

Kaip obuolio sėklos
tavo dramos beskonės,
paveikslo vidury –
trūksta šiek tiek harmonijos.

Orkestras artėja – jauti,
greit viskas stipriai keisis,
kol dar tylu – gali,
parašiutą išskleisti,

nes kai staiga užgros,
iššoksi net nesupratęs,
bus patirtis didi –
šypsosis išplėstos akys.

Tiek daug į tolį matai,
o ką su obuoliais daryti?
Jie čia, dabar – antai –
guli nuraškyti.

Paleidi vieną jų
į tuos suglumusius kėglius –
nei dramų, nei skausmų,
jau nebereikia prieglobsčio.

Suaugęs, kaip pušis,
kurią vaikystėj tėvai pasodino –
remies šaknimis, šakomis –
jauti?


Širdis nurimo.