Piratų salos: pirmadienis rudenį

Malajų maištas. Šautuvai link palmių.
Po sniego mėlį ratais vaikšto milžinai
Ir traiško smėlio viltį nepabusti.
Prabėga žiurkių tuntas: – Ar žinai,
Paklausia vadas, – bręsta laikas rūstaut?
Aš prirenku į rieškutes napalmo
Ir uždedu ant laivo stiebo balną –
Pirmyn, kvailiai, į žalio ryto pusę!

Žvaigždėtas pusbatis girgždėdamas pakyla
Ir nusitaiko kilin, renegatas!
Ei, kaliniai, paruoškite krapylas:
Pašventinsime paraku tą padą.
Pentinas šluoja milžinų pakaušius,
O burundukai slepiasi po duona.
Pašvaistė. Tarp statinių – vėlei riaušės.
Transliuoja radijas tik karą–marą–badą,
Raudoną, kaip prisirpusi aguona.

Per sniegą košiam apynius ir tylą,
Nors verkia už kalvos, praradęs galvą,
Jefreitorius. Ir žiurkės garsiai kalba:
– Gana jau atnašauti, vyrai;
Surinkit savo liekanas, mergaites,
Keiksmų gargažes – gali dar prireikti,
Tiktai gana jau kūkčioti ir verkti, –
Mes švinkti imame nuo to it maitos.

Aurora šovė. Mirė jūros žvaigždės.
Praskydo dangūs, lyg kas būtų toną
Snieguoto kraujo paaukojęs rytui.
Vienuoliška madona su skivytais
Iš debesų virš mūsų pulko plaikstės
Ir laimino žygiuojančius lavonus.