sušalimas

vienąkart paprašei
atverti duris į
savo pasaulį

aš jas pravėriau

išvydai ten gatvę, išgrįstą
Mondriano kvadratais
citrinų arbatos garais
virstančius dūmus
siūlus sapnų, apraizgiusius
vienintelį medį
įkvėpimo spynom
nukabinėtąjį tiltą

siautė žiema ten
jau dešimtį metų
bet buvo nešalta, kol tu

manosios realybės neiškreipei