sulaukėjusių sodų vagis renka auksą nugeltusių lapų
skaidrią naktį sakykim rugsėjo laikos kuo atokiau nuo žmonių
po žiemos jis ir vėl pasirodo kai aplinkui pavasaris tapo
pumpurais sužydėjusią naktį su mėnulio dalgiu plieniniu
sulaukėjusių sodų vagis mato degantį langą iš tolo
ir tik šviesai užgesus ateina na o ko ir kodėl – nežinia
niekada nepalieka pėdų tarsi rūkas slenkąs virš atolo
kuris plaukia Jesenino posmais arba Širvio daina beržine
jis užnuodija šulinio vandenis vos pažvelgęs į juodąją gelmę
į kurią krenta žiedlapiais žvaigždės ir jų niekas išsemt negalės
kai aplinkui vis tvyrančią tylą kartais paukščiai pragydę nustelbia
arba kyla į svetimą dangų balsas inkščiančios toliuos kalės
prie tamsos kada akys pripranta ir jau ima atrodyt jos regi
tokią baugščią ir keistą figūrą tačiau šiąnakt jos nieks nestabdys
jis per stovintį vandenį eina – tu pagauni žvilgsniu sodų vagį
nors išties tvenkinėlio paviršiuj ten tik tavo paties atspindys