keliolika minučių skurdadūšių šalyje

Žaliojo tilto stočiukė. Kaži ko ilgokai nesirodo greitasis šeštukas. Užeinu į spaudos kioskutę, apžvelgiu ledų šaldikliuką. Ech, mano skaniausiųjų, mėgiamiausiųjų su rome mirkytom razinom ir nesvietnai geru šokoladu - nė. Na ir tiek to. Kitų nenoriu. Dar akim pervedu nemenką žurnalinio glianco viršelių vitriną. Kuriuose puikuojasi pusplikės ir pusrėdės gražuolės. Ir kaip įsigudrina tokios solidžios ponios taip gerai užsimarinuot?! Užstrigusios jaunystėj arba ką gali šiandieninės technologijos ir grožio peiliai bei švirkštai (su saiku, su laiku), pagalvojau.
Pagaliau šešiukė. Be dumplių, viengubinė. Susigrūdo visi kaip sovietmečiu silkės ivasi metalinėn krebutėn, gluotniai, čiulniai. Na ir prasidėjo rypavonės. Choru. Viena, iš nugaros gal keturių dešimčių ponia, vedantysis choro balsas. Ir gal kokios penkios - pritariantieji sopranai ir altai. Pasirodo, kol aš varnas danguj ganiau, gražiu saulėlydžiu gėrėjaus ir dairiaus po batų bei šukuosenų įvairovę, dar tikrinau mažo šaldikliuko turtą, kažkas kantriai skaičiavo autobusus.
- Trečių tai penki per tą laiką pravažiavo, o pirmų - net šeši. Negana, kad pusę valandos laukėm, tai dar atsiuntė mažą autobusą. Visiškas pasityčiojimas iš žmonių. - porino pasipiktinus choro vedančioji.
- Su šeštu visada taip. Lyg mes ne žmonės būtume. Va prie ko priėjom su tokia valdžia. - pritarė pagalbinis altas.
- Kuo toliau, tuo didesnė betvarkė. - atitarė sopranas.
Buvo ir daugiau pritariamųjų partijų atlikėjų, bet mišniai susimaišė bendroj raudoj. Tai nepavyko išskirt.
- Tai gal reiktų paskambint kur reikia ar raštą kokį surašyt? Nuo pasibėdavojimo tarpusavy vargu ar kas pasikeis. - įsiterpiau.
- Ir rašiau, ir skambinau, niekas nesikeičia. - lyg ir džiaugėsi „kuo blogiau, tuo geriau“ išpildymo balsu solistė.
- Negi viskas tikrai taip jau blogai?! Na nejaugi šiandien nieko gero neįvyko, kuo galima būtų pasidžiaugti?! - mėginau apeliuot.
- O kas jau čia gero, viskas vien blogyn ir blogyn. Kokios pensijos? Kokios algos? - nepasidavė įveikiama drūtai pesimistinio kirpimo solistė.
Vėl sukudakino pritariamieji balsai. Nesusiturėjau. Pasitraukiau už liežuvio pati save. Tūsas tai tūsas, neprieštarausiu. Bet juk kiekvienas turi teisę į savo natų sąsiuvinį žiūrėdamas dainuot.
- Visada lieka galimybė nusižudyt. Suprantu, moterims paskutiniam vaidmeny noris gerai atrodyt, tai korimasis atkrinta. Bet lieka vaistai ir venų pjovimasis. Dar galima skandintis, jei užsigrūdinę. Žinia, vanduo nūnai gi šaltas. - dėsčiau kiek įmanoma rimtesniu tonu.
Tylos padaugėjo. Po nedickos pauzės kažkas dar užsiminė apie pasakiškas galimybes užsieniuos.
- Tiksliai, juk dar lieka viena išeitis patraukt į kokią stebuklų šalį. Kur brangaus vyno upės teka, kur maskarponėm ir tiramisais sninga. Juk ten nieks nieko daugiau neveikia, kaip tik laukia viskuo nepatenkytų viešnių iš Marijos žemės. - pritariau.
Dar kažkas kažką negatyvaus paporino. Ir tai man su visam nepatiko. Kur aš čia papuoliau, pagalvojau. Kas čia per mini liūdesių šalis?!
- Na taip, pastaruosius dešimt metų nieko gero neįvyko, ateity, matyt, irgi nesišviečia pagerėjimo. Šiknų šikna. O ypač šiandien. Nelemtas galingasis greitukas šeštukas. Negrįžtamai sušiko tokį gražų ketvirtadienį. Jei kas būtų tuo mėginęs įtikint, niekaip nebūč patikėjus. O, pasirodo, tiesa. Iki pilnos nelaimės kažkam tik tiek tetrūko. - pagavau bumbėjimo virusą ir aš.
Kad sėdėjau atbolom, tai gerai mačiau daug veidų. Liūdnų, piktų, nelaimingų, abejingų viskam. Ir nei vieno linksmo, besišypsančio, šviesaus. Lyg tremtin vežtų ta praklionta šešiukė. Nebūtų šešiukė - visagalė. Kažkaip galvoj suskambo bendras vardas, nes visiems, glaudžiai susiglaudusiesiems, jis vienas puikiai tiko. Skurdadūšiai. Kaip man pasisekė, kad visas mano turtas visada su manim, po marga kepure ir už kairio šonkaulių lanko, pagalvojau. Ir, kad aš kitai dvikojų sekcijai priklausau - kvailių laimingųjų. Kad beveik viskas šiandienoj buvo tobula. Ir oras, ir kolegių štukos, ir mane įsimylėjusi pacientė, šaunioji bobulė. Ir jos kalakutienos troškinys tobulas, ir varškės pyragas, lygių sau neturintis, ir spanguolių sultys, ir jos šilta šypsena. Ir tas saulėlydis, ir tie numylėti batai tokie patogūs. Ir tos varnos, taip uoliai pavasarį kviečiančios, ir ta sena gera daina iš virtuvinės Spidolos. Ir ta šviežiai šalia namų atidaryta parduotuvė, kurioje „tiek daug visko, ko man nereikia“. Puiki diena, pagalvojau, baigdama čiobrelių arbatą iš savo mylimojo žaliojo puodelio su baibokais. Gaila tik, kad kai išlipdama iš autobuso visiems palinkėjau gero vakaro, į mane pažiūrėjo kaip į žmogų, kalbantį arabiškai ar kokia lotynų kalba. Sumišdinau žmones, suprantančius tik lietuvišką šneką ir tai tik pesimistiniu išpildymu.
Vakaras. Vieniems - ankstyvas, kitiems - vėlybas. Devynios. Einu sau per Užupį. Žvaigždikėm aptrupintam danguj - atbuloji jaunaties cė, oras tykus, gražus. Žvarbena. Po kaire pažastim nešuos dvi poras lazdų. Vienos - alkūniniai ramentai kažkam su skaudama kojele. Kitos - treko lazdos. Kažkam, kas rengiasi į žygį. Kai pagalvoji, tai abiejų porų paskirtis ta pati - pasiremti, pagelbėti, palengvinti kelią. Nors tuo pačiu ir skirtinga. Vienam - dėl smagumo, kitam - iš reikalo. Kai dar kartą pagalvoji, tai visai panašiai kaip ir daug kas mūsų gyvenimuose. Tik ar visada tai, kas iš reikalo ir yra tik iš reikalo, ir niekaip kitaip?! Ar tikrai dalį to „iš reikalo“ kažkaip neitų paverst „dėl smagumo“? Neabejoju, kad nemažą dalį pavyktų perkrikštyt. O nepavyktų, tai mesti velniop visai. Kai dar kartą pagalvoji, tai mes, žmonės, vieni kitiems irgi tarsi lazdos. Vieni - piktam baksnojimui, gąsdinimui, mušimui, kiti - pasiremt kai sunku, ištraukt iš akivaro, kuris mėgina įsiurbt, nuo pikto šunies atgint, kuris nesutinka tavęs pripažint savu. Ar net vėliavai iškelt, jei pelnytai užmynei ant šlovės. O būna tokių žmonių lazdų, kurie diemedžiais pražysta po tavo langais. Jų, deja, mažokoka.
Dar kartą pagalvojus prisiminiau, kad autobusai ir troleibusai būna įvairios „orientacijos“. Pritaikyti neįgaliesiems, keleiviams su dviračiais, vaikais vežimėliuose, žemagrindžiai, aukštagrindžiai. Ir dar sykį pagalvojau, kad teisinga būtų juos suskirstyt į autobusus bei troleibusus, skirtus pesimistams ir optimistams. Kad vieni kitiems tūso negadintų. Aš mielai laukčiau pusę valandos, idant atsirast mažutėj didelių šypsenų ir juoko šaly. O kol kas „kas belieka mums visiems, ir batuotiems ir basiems? Gėrio sėklų prigaminti ir vis sėti jas aplinkui. Kol laimingi pasijusim ir bijot nustosim rusų“.:)