jos nuogume įskaitom baimes,
kaip knygos paraštėse paaiškinimus,
kuriuos ignoruojam.
kiekvienas vyras mano, jog žino
ką tyli jų moterys; švytėjimui
nusėdus ant jų pilvų
ant kiekvieno mūsų rankų
jų sėdmenys. kasnakt kopiam
jos krūtimis į savęs Everestą,
o viršūnėje susigūžiame
nuo vėjo, nuo minčių prarajos
suvokdami kiek nedaug
ištikrųjų mes suvokiam.
tamsoje pirštais braižome
žemėlapius ir bandome nuspėti
kur nutūps jos viduje
kiekvienas išsprūdęs virptelėjimas.
paslapčia uodžiame jų plaukus,
kad darbuose prisimintume,
kaip nesudėtinga yra iškrypti
iš tobulai visatoje sujauktų
trajektorijų. net neturėdami klausos
jomis sugrojame tobuliausius
kūrinius, kuriuos poetiškai
nusinešame su savimi į kapą.
nors vietos skiriasi kiekvienoje
tamsoje apgraibomis ieškome,
tų kurių niekada neturėjome,
kurias turėjome - atsiminimų lentynose
nuvalome dulkes ir sustatome atgal.
šypsomės, lai mūsų žmonos niekada
nesutinka, tų kurias mylime.
Paprasčiausiai paleiskite ją ir save, kai savo vidumi pajusite, kad negalite taip gyventi toliau. Kuo greičiau, tuo geriau. Kas iš tikro gali sutramdyti žmogaus polėkį, troškimą turėti kitą žmogų,didingų planų kūrimą, tai jo pasiektas amžius. Kai sulauki tam tikro metų skaičiaus, pradedi skaičiuoti ir išsigąsti, kad nespėsi užauginti vaikų. Ateina laikas, kai būna per vėlu.
aš myliu daugybę metų merginą, kuri gyvena su kitu, tai sudėtinga... negaliu jos vesti, nes niekada nebuvome kartu, tik kelias vasaras savaitgaliais. su ja jaučiausi ypatingas, tikrai... dabar kankinuosi, bet visvien nemanau, jog būtų buvę geriau jos niekada nesutikti. pamenu, kai virš traukinių stoties ant tilto aš su karine uniforma ji su juoda trumpute suknele ruošėsi su juo važiuoti į Armėniją pas jo giminaičius. pakėliau suknelės kraštą ir parašiau: visada žiūrėkim į dangų, kad ir kur bebūtume žiūrėsim vienas į kitą. tada išties jaučiausi pilnas vidumi jos šypsenos, kvapo kiekvieno vėjyje judančio mažyčio plaukelio ant jos odos. iki šiol negaliu pamiršti to jausmo.... iki šiol kiek buvau su visomis kitomis nepatyriau nieko panašaus. tad, Crepuscolo, pasakyk, kaip galėčiau vesti ją? buvau, tik jos depresijos pramoga. kai ji gėrė piliules ir jis ją barškindavo atsijungusią. mes sėdėdavom valandų valandas pievose ir kalbėdavom. mane kas kartą krėsdavo šiurpuliukai it nuo elektros srovės. kai su permiegojau tai nebuvo įsimintiniausia akimirka. viskas iki tol buvo tobula, nes vengėme fizinio kontakto ir viskas buvo naepčiuopiama. kai permiegojom užsinorėjau va bank. todėl ją palikau pakalbėjęs su juo. paklausiau jo: tu tikrai ją myli? jis atsakė jog tai bvienintelė jo meilė, todėl kad ji nieko iki tol nepadrė kad butume kartu pasakiau jog nebegaliu to testi nes tai mane mintis jog ji su juo žudo labiau nei mintis jog savaitgaliais gali buti su manimi... tad kai turesiu zmona kazkur turesiu ja padeti savo atminties lentynoje.
Kiekviena meilė turi savo galiojimo laiką. Ištekėjai už vieno. Po kelių metų pamilai kitą. Nejaugi tada reikia mesti pirmąjį ir tekėti už antrojo? Kol vaikelį išnešioji, susižavi trečiu. Visko juk būna, nes tai juk meilė. Ketvirtam pasakai, kad kūdikis jo. O po to grįžti pas pirmąjį, nes šalia buvo saugiausia. Nubėgus meilei iš paskos ne visada tampi laiminga. Dažniau pasijauti labiau vieniša, nei buvai iki tol. Šiam eilėraščiui 5, nes mūsų komentarai palieka mažiau vilties surasti laimę meilėje, nei jos yra perskaitytame tekste.
Teisingai parašyta. Sakyčiau pagrindinis klausimas ne tas, kad geriau nesutikti jo mylėtų ar mylimų moterų. Kas likimo duota, neišvengsi. Jei jis tokią moterį turi, bėgti negalima. Moteris turėtų išspręsti klausimą - ar toks, koks yra, jis jai reikalingas. Pas ją pačią lentynose dulka labai daug mielų prisiminimų. Tačiau jokiu būdu jos vyras negali susitikti su tais, kuriuos dabar jo moteris myli. Išmintingas vyras gali ištverti mintį apie buvusius, gali bandyti susigrąžinti jos meilę, nesidalinant su niekuo. Bet dalintis realiu laiku ir gyventi su mintimi, kad jis nėra vieninteliu, negali.
Su metais ateina daug patyrimo, tokiame amžiuje,kai jau daug kas nutikę praeityje, tiesiog ramiai žvelgiame į buvusias meiles. O jums jau 89 ! :P žinoma, kad esi pagarbiai archaiškas.
meilė, jei esi archajiškas nekinta. gali būti su 1000iais kitų, tačiau niekaip neišplėši to kas yra įvykę. nes tikras jausmas mus pakeičia iš esmės...
kurioje vietoje atsidursi dažnai nėra kito žmogaus valioja. gyvenimas susideda iš fragmentų, kartais fragmentų trūkumas užpildomas, kažkuo kas nėra tikra. paradoksas tame, jog kai ko užpildyti tiesiog neįmanoma... ypač prakiurusio vidaus
ir pikta, ir šypsenelė kyla
žiūrint, kurios vietoje atsiduri:
žmonos ar mylimosios,
bet maloniau nuskambėtų "tas kurias mylėjome",
Bet.yra kaip yra.
Pridurčiau, kad geriau ne tik nesutiktų, bet ir nesužinitų :))