Rašyk
Eilės (72437)
Fantastika (2183)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2479)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Užgavėnių rytas. Namai kvepia blynais ir pienu. Tikriausiai turėtų kvepėti ir pavasariu, bet pavasaris dar ramiai snaudžia, apsiklojęs storais pusnių patalais. Snaudžia ir Anetė, tik ne pusnių, o pūkų pataluose susisukusi. Prieš porą dienų ji peršalo. Pakilo karštis, perštėjo gerklę, nosis pratrūko kalnų upeliais tekėti. Ne taip ji įsivaizdavo Užgavėnes. Norėjo važiuoti su mama ir dėde Arūnu į Rumšiškes, su vaikais važinėtis rogutėmis nuo kalniuko, mėtytis sniegais, šėlti su būriu persirengėlių, valgyti kaštus blynus. Bet susirgo ir turėjo likti namie. Iš visų Užgavėnių linksmybių jos laukia tik blynai. Kai pabus. O kol nepabudo…

Pirmas tą keistą daiktą pastebėjo Brolis Zebras. Ne tas, kur su juodais dryžiais ant balto kailio, o tas, kur su baltais ant juodo. Jį ir vadina Baltadryžiu Zebru. O jo brolį Juodadryžiu. Tiesa, paprastai niekas neatskiria, kuris yra kuris. Zebrai net ir patys kartais susipainioja ir Juodadryžis kviečia Juodadryžį, manydamas, kad pats yra Baltadryžis. Tada Baltadryžis ima manyti, kad jis yra Juodadryžis ir kviečiamas atsiliepia. Kartais praeina kelios dienos, kol Zebrai atsipainioja savo dryžius. Todėl dažniausiai jie vienas kitą vadina tiesiog Broliu.

Vis dėlto dabar kalbame ne apie Brolius ir jų dryžius, o apie tą keistą daiktą, kurį vienas iš dryžuotų Zebrų pamatė ant spintelės prie Anetės lovos.

– Vakar jo čia nebuvo, ar ne taip, Broli? – kreipėsi jis į brolį, ramiai besiganantį po žalią kilimą kambario vidury.

– Nebuvo, Broli, – patvirtino Brolis, mo-no-to-niš-kai[1] rupšnodamas įsivaizduojamą savanos žolę.

– O jei jo nebuvo vakar, vadinasi, jis atsirado šiandien ir todėl yra visai naujas, – toliau balsu svarstė pirmasis Zebras.

– Vadinasi, – nepakeldamas galvos sutiko antrasis Zebras.

– Naujas tai naujas, tačiau kas jis toks, mes nežinom, ar ne, Broli? – tęsė pirmasis.

– Mm, – tik numykė antrasis, prisikimšęs pilną burną sodrios įsivaizduojamos žolės. Vakar ant kilimo gausiai nulijo įsivaizduojamas lietus ir šiandien įsivaizduojama žolė buvo ypač skani.

– Tada ko mes čia stovime, kaip kokie zebrai savanoje! Tučtuojau turime eiti ir ir drąsiai kaip tikri Afrikos ty-ri-nė-to-jai sužinoti kas jis toks! – ryžtingai nusprendė Baltadryžis. Jis buvo labai narsus ir smalsus. Jei būtų tikras zebras tikroje savanoje, per savo smalsumą jau seniai būtų suėstas krokodilų ar liūtų. Bet čia, pas Anetę, ir Krokodilas, ir Liūtas buvo jo draugai. Todėl Zebras galėjo smalsauti kiek tinkamas.

Juodadryžis nebuvo nei toks narsus, nei toks smalsus kaip Brolis. Savanoje jis būtų išgyvenęs ilgai ilgai. Susilaukęs anūkų ir proanūkių. Ir pasakojęs jiems apie daugybę savo žygdarbių ir nuotykių, kuriuos iš tikro atliko ir patyrė ne jis, o krokodilų ir liūtų suėstas jo brolis. Ir dabar jam buvo kiek nedrąsu artintis prie naujo daikto, bet nenorėjo brolio akyse pasirodyti bailiu, tad tik linktelėjo ir nenoriai nubindzeno paskui brolį.

Pirmiausia Broliai užsiropštė ant žaislų dėžės, kurioje vėsiomis žiemos naktimis nakvodavo Anetės žvėryno žvėrys. Nuo dėžės užšoko ant Anetės lovos. Broliai šokinėjo puikiai. Tyliai, kanopų galais, kad nepažadintų mergaitės, Zebrai nutipeno prie spintelės lovos galvūgalyje. Nuo čia keistasis daiktas nežinomu vardu prieš jų akis atsivėrė visu gražumu: apskritas ir geltonas su rudom dėmelėm, didesnėm ir mažesnėm.

– Ach, – sutartinai aiktelėjo Broliai Zebrai, – Mėnulis!

– Aš nuo pat vaikystės svajojau nuskristi į Mėnulį, – svajingai atsiduso Baltadryžis.

– Nuo pat išdrožimo, – patikslino Juodadryžis. Jis mėgo tikslumą ir faktus. Buvo re-a-lis-tas[2].

Baltadryžis to tarsi neišgirdo. Jam nelabai patiko tai, kad yra išdrožtas iš tiko medžio. Jis norėjo būti nulipdytas iš molio, kaip Žirafa, nes pavydėjo jai švilpuko. „Kaip būtų gražu: Anetė paimtų mane, pūstų man į užpakalį, o aš švilpčiau kaip pašėlęs vėjas kamine ar budrus policininkas gatvėje“, – svajodavo Baltadryžis.

„Antra vertus, būti išdrožtam iš medžio kartais patogiau ir saugiau, – pagalvojo jis dabar. – Galime nušokti ant Mėnulio ir nebijoti sudužti kaip molinė Žirafa“. Ir nieko nelaukdamas jis liuoktelėjo nuo lovos tiesiai ant apskrito geltono Mėnulio.

Brolis dar kartą atsiduso ir liuoktelėjo iš paskos.

Abu švelniai kaip kokie A-po-lo-nai[3], nusileido ant Mėnulio. Mėnulis pasirodė esąs labai minkštas. Einant spyruokliavo po kojomis kaip pelės kilimėlis. Ir kvepėjo vanile! Tą kvapą Broliai Zebrai užuodė iš pat pradžių, tik nemanė, kad taip gali kvepėti Mėnulis. Be to, Mėnulio paviršius buvo šiltas.

„Tikriausiai Mėnulio gelmėse ge-o-lo-gai[4] verda sau kavą. Nuo jos sušyla visas Mėnulis“, – pamanė Brolis Zebras. Nežinau kuris. Turbūt tas, kuris protingesnis. Kad jis protingesnis už kitą, manė abu Broliai Zebrai. Bet dabar aiškintis, kuris iš tiesų protingesnis, o kuris ne toks protingas, būtų buvę kvaila – Mėnulis buvo minkštas, šiltas ir kvapnus. Ko bereikia Zebrams, nesvarbu protingiems ar kvailiems!

Tai supratę Broliai Zebrai ėmė smagiai laigyti po Mėnulį, džiaugsmingai šokinėti ir vartytis.

„Oli oli, liuli liuli, Broliai Zebrai ant Mėnulio“, – linksmi dainavo Zebrai.

Jie taip smagiai krykštavo ir žvengavo, kad pažadino visus žvėris.

Visu būriu žvėrys išvirto iš žaislų dėžės. Salstelėjęs vanilės kvapas ir Zebrų krykštavimas – štai kas buvo neįprasta šįryt kambary. „Zebrai dar kaip Zebrai, jie dažnai elgiasi nei šiaip, nei taip, kaip ne visai protingi gyvūnai“, – mąstė rąžydamiesi ir žiovaudami Liūtas, Dramblys, Buivolas ir kiti žvėrys.

– Tačiau iš kur šis malonus kvapas, – klausinėjo jie vienas kito.

Pirmoji Zebrus pamatė Žirafa.

– Ana va tenai, – suriko Žirafa, savo ilga koja rodydama į spintelę Anetės lovos galvūgalyje. Žirafų kaklai juk labai ilgi, ir žiūrėdamos iš labai aukštai jos toli mato.

Dabar ir kiti žvėrys pamatė ant kažkokio keisto apskrito daikto laigančius ir išdykaujančius Brolius Zebrus.

– Atrodo, jiems ten linksma, – pavydžiai sududeno Begemotas. Jis mėgo linksmintis. Ne tik makaronų sriuboje plaukioti.

Linksmintis mėgsta visi: žvėrys, tiek žaisliniai, tiek tikri, vaikai, net suaugę.

Žvėrys susižvalgė ir visu būriu pasileido prie linksmybių spintelės. Lėkė taip greitai, trepsėjo taip garsiai, kad pažadino Anetę.

– O kas gi čia? – trindamasi akis Anetė žiūrėjo į ant lėkštės blynų šokuojančius ir smagią dainą apie Mėnulį traukiančius Brolius Zebrus. Apačioje prie spintelės neramiai trypčiojo visi kiti žvėrys. Čia buvo ir Liūtas, ir Begemotas, ir Dramblys, pulkas beždžionių, Antilopė, Raganosis ir kiti žvėrys. Nebuvo tik Mėlyno Krokodilo. Krokodilai nemoka bėgioti taip greitai kaip antilopės ar drambliai, ir dabar Mėlynas Krokodilas dar tik rėpliojo viduriu kambario. Vargšas, visas išpiltas prakaito nuo tokio skubėjimo, sunkiai šnopavo ir niurnėjo: „Nepalikit ir manęs! Ir aš noriu linksmai šokinėti ir verstis kūlio“.

Toks vaizdas būtų prajuokinęs ir patį didžiausią paniurėlį. Anetė tokia anaiptol nebuvo. Net sirgdama ir ankstyvą rytmetį. Ji pratrūko skambiu juoku.

Pažiūrėti, koks čia triukšmas, iš virtuvės atėjo ir mama, nešina stikline šilto pieno su medumi Anetei. Nesusilaikė nesusijuokus ir ji. Juokas užkrėtė visus žvėris, ir dabar juokėsi, kvatojo, kvyksėjo visas kambarys.

– Ach, jūs mano dryžuoti astro-nau-tai[5]! – nukėlusi Brolius Zebrus nuo blyno kaip Mėnulio švelniai pasakė Anetė, kai visi prisijuokė iki valiai. – Bet šiandien ne astro-nau-tų ir ne Mėnulio diena, o Užgavėnės – didelių apskritų blynų diena. Ir visi mano mylimi žvėreliai šiandien gaus blyną.

Anetė patiesė ant grindų storo popieriaus lapą ir ant jo padėjo didelį, kvapnų ir šiltą blyną. Visi žvėrys sugužėjo ant blyno. Kas netilpo, kantriai laukė savo eilės. Visiems buvo labai smagu. Žvėrys blynų nevalgo, bet argi nesmagu nerūpestingai padūkti ant šilto, minkšto ir kvapnaus blyno kaip Mėnulio!

Nuo tada apie nerūpestingai džiūgaujančius sakoma: džiaugiasi kaip zebrai ant blyno arba kaip zebrai ant Mėnulio.
2017-04-25 16:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-22 10:02
Vyšniukė
Gražu, gyva. Jei dar būtų iliustracijos, nuostabu. Nukėlė į tuos laikus, vaikystės, kai dar žaidžiau su žaislais, o tai manau gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-08 23:24
sesė mėta
Zebrai superiniai :). Kažko kitus tokius bruolius priminė :). Apskritai labai smagi pasakaitė. Gal man pati geriausia kol kas skaityta žvėryno. Ir tas begemotas, apie kurį, rodos, dar neskaičiau, vis minimas vilioja paskaityti.
Vienintelis dalykas, prie ko gal ir kibčiau - ta vieta kai juokiasi. Na bet čia gal subjektyvumai - nepakenčiu tokių vietų nei filmuose, nei literatūroje.
Vis tik, tai tik smulkmė ir spaudžiu įsivaizduojamą penketą (praganiau mat neįsivaizduojamus) :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-26 04:47
Loke1
Ačiū. Su zebrais gerai pasistengta su "bajeriais". O tas švilpukas.. :D.. juoko priepuolis (su zebro vaizdavimu,kaip tai atrodytų). Perduodu,jog viskas patiko. Labai krokodilas. Dainelė. viskas,na :) nuotaikinga.
Man patiko, jog paminėtas, pvz., begemotas ir jo ankstesnis nuotykis sriuboje, tai suriša ciklą.
Iki.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą