Sociumas (1)

Sunkus nešulys slėgė pečius. Sausas sniegas byrėjo pro batų viršų ir tarsi smeigtukais badė kojas. Butaforinis apdaras visiškai nesaugojo nuo šalčio. Vėjo blaškoma barzda lindo į burną, lipo prie prakaitu nuo įtampos žliaugiančio veido. Nuovargis tarsi įkyrus vadybininkas kiekvieną minutę primindavo apie save ir primygtinai siūlė nusnūsti tiesiog gatvėje. Tačiau ilsėtis nebuvo kada.
- Trauk jį velniai, tą sniegą, – nusikeikė Bronius ir išsitraukė cigaretę. Prisidegė ją, nelėtindamas žingsnio. Tolumoje sumirgėjus šviesoms, įsmuko į skersgatvį ir vėl nusikeikė, - Pisau ir skambinau, man dar du adresus aplankyt, o jau prasideda bėdos.
Mašina praūžė pro šalį ir Bronius lengviau atsiduso. Tada apsidairė, perbėgo tamsią gatvę ir pasibeldė į mūrinio namo duris. Kaip ir buvo numatyta instrukcijoje, duris atidarė geltonplaukis kokių aštuonių ar devynių metų berniukas.
- Laba diena. Ko jums reikia? – išlemeno vaikas.
- Sveiki sveiki! – ištarė Bronius, tyčia pastorindamas balsą ir bandydamas šypsotis. Vėliau prisiminė, kad neturi priekinio danties, tad susičiaupė. – Ar žinai, kas aš toks, vaikine?
- Karabasas Barabasas? O gal Bibinladėnas? – vardino vaikas jam žinomus pasakų ir visuomeninio gyvenimo herojus.
- Ha ha ha. O aš esu Kalėdų Senelis, - su suvaidintu pasididžiavimu išdudeno Bronius. – Štai atnešiau dovanėlių ir tau.
- Tu man duodi šitą? – paklausė vaikas, žiūrėdamas į dailiai suvyniotą paketėlį. – Ir mokėti nereiks?
- Nereiks, čia juk dovana, cho cho..
- Mano tėtė ir mama tuo niekada nepatikėtų!
- Žinau, vaikine. Bet tu turėtum visuomet prisiminti, kad ne viskas perkama ir parduodama. Galima „dovanoti“ – įsimink šitą žodį.
Tai taręs Bronius spragtelėjo pirštais ir pranyko. Vaikas pamirksėjo nustebęs ir uždarė duris.
Po poros sekundžių Bronius vėl tapo matomu ir vėl nusikeikė – per daug jėgų išnaudojo šiam nesudėtingam triukui. Et, mokytis dar magijos ir mokytis... Nors kita vertus, šioje srityje Bronius ir taip lenkė daugelį. Ypač dabar, mokslo kultui įsigalėjus...
- Na ką gi, štai ir paskutinis adresiukas, - patenkintas sumurmėjo vyrukas, artindamasis prie nurodyto namo.
- Rasa, šešiolikos metų, - skaitė jis instrukciją. Tuomet pakėlė galvą ir žvilgtelėjo pro langą. Rasa, kuriai jis šiandien turėjo pasirodyti Kalėdų Senio pavidalu, neapsirengusi gulėjo ant lovos ir naudojosi keistu elektroniniu prietaisu. Bronius nusprendė merginos netrukdyti ir padėjo jai skirtą paketą prie durų. Išsitraukė parkerį ir kortelę. Parkeris nerašė...
Prožektoriaus spindulys prabėgo jo kūnu, nušvietė raudonus kailinius ir baltą barzdą. Bronius staiga vėl pasidarė nematomas, tada dėjo į kojas. Triukas veikė neilgai. Sutratėjo šūviai. Vyrukas nėrė už kampo ir pamatė atsidūręs aklavietėj. Skubūs žingsniai vis artėjo. Bronius nusimetė maišą ir pabandė susikaupti. Galbūt dar pavyks išspausti minutę nematomumo...
Staiga atsivėrusi žemė jį prarijo. Vyrukas pasijuto krentąs.
Po kiek laiko vaikinas susivokė sėdįs Marozijos rūmuose, savo viršininko Kanegoro kabinete. Skrandis reiškė aktyvius protestus, tačiau Bronius susilaikė neatpylęs ant prakaituotos baltos vatinės barzdos. Kanegoras sėdėjo už stalo ir žiūrėjo pilkomis akimis. Tai buvo kantrus, griežtas, tačiau gan atlaidus storulis plika galva ir baltai apžėlusiais smilkiniais.
- Dėkok man už šį išsigelbėjimą, - suniurzgė šefas. – Ir neskaičiuok, kiek energijos išeikvojau. Tebūnie tai mano kalėdinė dovana tau.
- Dėkoju, seneli, - šyptelėjo Bronius. – O jei dar rukyt pasiūlytum...
Kanegoras spragtelėjo pirštais, cigarečių pakelis iššoko iš stalčiaus, atsidarė ir nupleveno kiton stalo pusėn. Viena cigaretė gundančiai išlindo iš pakelio.
- O tokiems šposams energijos negaila?
- Ne. Broniau, tokie šposai energijos neeikvoja. Kada tu suprasi?...
- Kodėl tada mane taip išsunkia mano triukai?
- Todėl, kad tu per daug nori. Magija nėra beribė. Kuo mažiau ji prasilenkia su realybe, tuo mažiau ji sekina. Štai cigarečių pakeliui iš stalčiaus ištraukti man būtų užtekę vieno rankos judesio. O jei norėčiau jį pasiimti iš kito kambario, turėčiau nueiti ir atsinešti. Akivaizdu kad laiko ir jėgų sąnaudos didesnės. Tad jeigu neinu į kitą kambarį, o pasinaudoju magija, ji nuvargina labiau. O tu įsikandai tą savo nematomumą. Ar žinai, ko reikėtų, normaliomis sąlygomis tapti nematomam? Aš net neįsivazduoju, galbūt „Stealth“ technologijos, be to, dar jos pritaikymo žmogui. Nenuostabu kad porą tokių triukų atlikęs daugiau nieko nebegali daryti. Kitąkart pajutęs „uodegą“ paprasčiausiai ją uždek ar sugalvok ką nors panašaus.
- Klausyk, tai jeigu maiše turėsiu degalų kanistrą, uždegimas sunaudos mažiau energijos?
- Visiškai teisingai. Tau reikės tik transformuoti persekiotojų apipylimą benzinu ir uždegimą į akimirksnį trunkantį magišką veiksmą. Juk jei tavo rankose būtų degalų, tai norėdamas kažką padegti, neturėtum lėkti į artimiausią kuro stotį jų įsigyti. Akivaizdu, kad energijos išeikvosi mažiau.
- Bet juk žus žmonės...
- Mūsų tikslai pateisina priemones, mano berniuk. Be to, ne visuomet ten bus žmonės. Šiandien tavęs tykojo kiborgai. Atsargumo dėlei aš juos paverčiau kiborgiena.
- Kodėl mus seka kiborgai? Aš maniau, kad mes kol kas keliam galvos skausmus tik mokesčių inspekcijai?
- Ir inspekcija, ir armija, ir teisėtvarka – visi jie į vieną dūdą pučia. Tai jau nebe tvarkos pažeidimai, o ideologinis karas. Jie vykdo savotišką raganų medžioklę.
- Raganų medžioklę? Dvidešimt antrame amžiuje?
- Mokslas varo pasaulį į priekį, mano berniuk. Visi ploja rankomis mokslo pasiekimams. Tačiau ir magija galėtų prisidėti prie to. Aš svajoju apie ateitį, kai fabrikai konstruos automobilius ir užkeikimais pūs orą jiems į padangas. Kai mistikai dirbs kartu su biologais, spartindami genetiškai modifikuotų augalų augimą. Kai magijos dėka ligoninėse galėsime apsieiti be chirurginės intervencijos ar net medikamentų. Bėda ta, kad mūsų paprasčiausiai bijo. Nes mistikas jau savaime yra ir mirtinas ginklas – nori jis to ar nenori. Tarsi pilietis, visur besinešiojantis automatą, minosvaidį, penkiolika granatų ir dujokaukę. O ginklų laikymas – uždraustas. Todėl mus ir medžioja.
- Kam mums kelti grėsmę visuomenei? Nei tikslo, nei prasmės... – Bronius tik dabar prisiminė pirštuose laikąs cigaretę. Dar prisiminė kišenėje turįs žiebtuvėlį. Mostelėjo pirštais ir cigaretė prisidegė. Deja, užsidegė ne jos galas, o vidurys. Bronius vos susivaldė nenusikeikęs ir nusprendė daugiau dėmesio skirti tikslumo treniruotėms.
- Juk žinai, panoptizmo įgyvendinimai praktikoje nepasiteisino. – tęsė Kanegoras. – neįmanomas... vis dar neimanomas visaapimantis stebėjimas, užtikrinantis save kontroliuojančios disciplinuotos visuomeninės santvarkos veikimą. Kitaip sakant, valdžia negali kontroliuoti visko. Nors pilnos gatvės patrulių, vis vien vyksta nusikaltimai. Jei mistikai galės laisvai naudotis savo gebėjimais, tai netruks pamatyti visuomenė. O visuomenė imli. Paleisti vadžias – va ko jie bijo. Na aš juos suprantu iš dalies...
- Bet juk būtent įteisinta mistika galėtų užtikrinti panoptizmą, kaip tobulą valdymo modelį!
- Tu protingas, vaikine. Taip, galėtų. Ypač mokslo pasiekimų padedama. Galėtų puikiai užtikrinti visuomenės disciplinavimą, taigi ir saugumą. Be to, valdymo ekonomiškumą. Tai kaip manai kodėl tada mes atsidūrėme „maru užkrėstųjų“ rolėje? Kodėl mums draudžiama išeiti iš pilies?
- Cha cha cha. Spėk kur tada atsidurtų visa dabartinė racionalistų partija? Kam ji reikalinga, jei užteks mistikų panoptinių galių?  Bus puikiai užtikrintas kiekvieno žmogaus suvokimas kad yra sekamas, kas ne tik neleis nusižengti, bet ir skatins vykdyti pareigas ir taip toliau. Racionalistai, kaip ir visas pasaulis, lieka subinėj...
- Būtent, subinėj. Ir jie žino tos subinės perspektyvas. Todėl dabar subinėj liekame mes, o tvarką užtikrina patruliai ir draudimai. Mistikai, kurių ir taip nedaug, gyvena išskaidyti, be teisės susitikti ir bendrauti. Nedidelės vis dar magija tikinčios žmonių grupės dėka turime du postus Miesto taryboje bei vieną – Miesto valdyboje. Du postus iš šimto vienuolikos! Įsivaizduok…
- Gerai, Kanegorai. Aš visa tai žinau. Bet man pakaks šįvakar klausytis depresuojančių niurzgalų. Aš dar suplanavęs pasimatymą... – Bronius atsistojo ir delnu brūkštelėjo pelenus sau nuo kelnių. – Dėkui už tai kad ištraukei mane šiandien iš mėsmalės.
- Nėra už ką, vaikine. Bet jei keliauji į Miestą, būk atsargus. Man rytoj tavęs reikės. Ryto aštuntą.
- Ryto aštuntą? Ir tai po to kai visą savaitę dirbau naktimis nešiodamas tiems suknistiems vaikiščiams dovanas?
- Nesiginčyk, Broniau. Vaikiščiai – mūsų ateities garantas. Bet būk rytoj aštuntą. Noriu pasiimti tave į miesto tarybos posėdį. Mes turim paruošę nedidelį siurprizą...