Duona – mūsų Dievas kasdieninis,
Jėzaus Kristaus kūnas ir dvasia,
Iš žvaigždžių nužengusi sietynų,
Žemėj purvinoj užaugusi jave,
Ji maitintoja visų mūs kūnų,
Net už medų ji saldžiau yra,
Te nė vienas josios trupinys nežūva,
Trupinys jos – Žemės planeta visa.
Te užtenka mūs‘ šventosios duonos
Ir turtingiems, ir labai vargšiems,
Tenesimuša dėl jos kariaunos,
Tegu noksta grūdas varpoje visiems.
Mes, paėmę kepalą ar kriaukšlę,
Duonos, motinos visų žmonių,
Valgykime sočiai, šypsena nubraukim raukšlę,
Pykčio, neapykantos, melų.
Valgykim ir draugui dovanokim,
Netgi priešui, jei tokių yra,
O pavalgę skardžiai uždainuokim,
Padėkokim duonai – ji tikrai verta!