1.4

Suskilo skliautai rytui naktį nugynus

Į pasaulį, kurio mano akys

Dar neglostė.

Duslus karštis rangos

Aplink kopas

Ir horizontas tarsi kietai sučiauptos lūpos

Susilieja į menininko viziją,

Nepasiekiamą net jam pačiam.

Beduinų plaučiuose smiltys nusėda 

Ir tuksena į galvą į istorijos 

Vaikams prieš miegą 

Apie žalius medžius, ramstančius dangų,  

Kraštus, skalaujamus lietaus.

Ir upes, patvinusias pavasariais,  

Kai norisi visko,  

O labiausiai išsprūsti į laisvę 

Ir senos vagos.

Laivai be vandens kvapo
supas Ant smėlio 

Švelniam vejeliui kedenant nuleistas bures.

Mano drauge, ši kelionė

Menka pastanga iš mirties paimti daugiau

Nei tamsos kvapas

Ir kapų žemės šešėlis.