Aukso sodas

Planetoje XQW 21 sau ramiai ir taikiai gyveno žalieji žmogeliukai. Nei jie pešėsi tarpusavyje, nei badavo, nei troško, visada turėjo stogą virš galvos, tai nei kaito, nei šalo, nei lietus jiems ant galvų užlydavo, nei sniegas užkrisdavo. Žodžiu, buvo laimingi.
  Tačiau vieną dieną ta jų laimė baigėsi. Iš kažkokių kosminės erdvės platybių į planetą XQW 21 atsibastė nelaimė. Į jų planetą atlėkė juodas kaip smala erdvėlaivis su išsišakojusiais ragais ir uodegomis ir nusileido mieste ŽoGoRoDže. Erdvėlaivis nusileido vidurnaktį, kai visi žalieji žmogeliukai ramiai sau miegojo savo į žirnių ankštis panašiose lovose. Todėl niekas iš vietinių gyventojų ir nepastebėjo, kaip tas kosminis laivas nutūpė.
  Ryte to miesto ŽoGoRoDžo gyventojas KeJeZė kaip visada atsikėlė anksti bei nusiprausęs ir išgėręs puodelį arbatos su sūrio sumuštiniu, išėjo į darbą. Mat KeJeZė dirbo kiemsargiu, todėl kas rytą, kai dar kiti žalieji žmogeliukai miegodavo, švariai švariai nušluodavo miesto gatves ir aikštes. Mat planetoje XQW 21 augo ypatingi medžiai, kurie nuolatos šiukšlindavo ir šiukšlindavo, numesdami savo lapus, kurie krisdami virsdavo tai saldainio popierėliais, tai autobuso bilietėliais, tai maišeliais nuo bulvių traškučių, tai nuorūkomis, tai dar kokiomis nors šiukšlėmis. Žalieji žmogeliukai ant tų medžių, kuriuos vadino ChuLuGuNais, pykdavo, tačiau niekaip negalėjo jų perauklėti, nors nuolatos tai darydavo. Žinoma, kai kas pasakytų: „Iškirsk tuos ChuLuGuNus, ir bus ramu! “ Ne, bičiuliai, toks poelgis būtų žaliesiems žmogeliukams ne prie širdies – jie tuos ChuLuGuNus mylėjo ir gailėjo. Deja, ChuLuGuNai į meilę niekaip neatsiliepdavo.
  Ir štai mūsų kiemsargis KeJeZė, pasičiupęs didžiausią šluotą, duoda garo, braukdamas visas šiukšles, nuo konservų dėžučių ir plastikinių butelių iki XQW 21 smulkiausių pinigų – vienos ragmos monetų (kai kas iš ChuLuGuNų drįso šiukšlinti net jais). Ir staiga mato: jo gimtojo miesto ŽoGoRoDžo centrinės aikštės viduryje stovi kažkoks juodas kelmas su gausybe tokių pat juodų kietų bei liaunų šakų bei šakelių.
-   Kas čia per šiukšlė? – pamanė KeJeZė, ir šluota palietė kelmą.
-   Ūūū! – sukaukė kažkas kelmo viduje, lyg kas būtų įjungęs gaisrinės mašinos sireną. Viena kelmo atšaka pasisuko KeJeZė linkui, ir iš jos iššoko lazerio spindulys. Laimei, KeJeZė jis nekliudė, tik perkirto per pusę jo šluotą, ir šluotražis nubildėjo ant grindinio. KeJeZė baisiausiai persigando, metė likusį šluotkotį ir klykdamas nesavu balsu pasileido tolyn nuo kelmo.
  Jo klyksmas buvo toks baisus, kad pažadino vyriausiąjį ŽoGoRoDžo miesto policininką ŠiRiFą. ŠiRiFas visada miegodavo labai jautriai, kad išgirstų ir menkiausią nusikaltėlio keliamą triukšmą ir taip galėtų užkirsti kelią nusikaltimui. Taip ir dabar jis strakt! ir stovi apsirengęs savo darbine uniforma, o svarbiausia – ant galvos kepurė! Ir štai ŠiRiFas, jau pasitempęs, savo automobiliu „Gaudvagiu 3“ lekia į tą pusę, kur girdėti klyksmas.
  Ir štai – ŠiRiFas jau pamato visa galia skutantį nepailstantįjį ŽoGoRoDžo miesto kiemsargį KeJeZę. Prilėkęs arčiau policininkas sulaiko vargšą kiemsargį ir uždavęs keletą klausimų supranta, kad KeJeZė išprotėjo. ŠiRiFas pasisodina KeJeZę į savo automobilį ir nuveža į ligoninę, ten atiduoda jį budinčiam gydytojui. Grįždamas namo ŠiRiFas susimąsto, kas pavaduos vargšą KeJeZę, nes ChuLuGuNai šiukšles vis barsto ir barsto. „Reikėtų kreiptis į miesto BoRMoSTRą, bet tas dar miega“, - mąsto ŠiRiFas, ir netikėtai sau pačiam pats nusprendžia pavaduoti susirgusį KeJeZę, kol atsikels BoRMoSTRas ir iškvies jį, ŠiRiFą, duoti ataskaitos  apie praėjusios nakties įvykius.
  ŠiRiFas apgręžia mašiną ir, vadovaudamasis grynai policininko nuojauta, susiranda KeJeZės šluotą gatvę. Jis važiuoja sekdamas pėdsaku tol, kol privažiuoja centrinę ŽoGoRoDžo aikštę, o ten pamato stūksantį juodąjį kelmą. Nustebęs dėl tokios staigmenos, ŠiRiFas sustabdo automobilį, kaip jam atrodo, saugiu atstumu, ir atsargiai sėlina patikrinti, kas tai per daiktas. Jam po kojomis pasipina perrėžtos šluotos dalys, kurias jis ima apžiūrinėti. Tuoj jam daug kas paaiškėja, ir ŠiRiFas pamažu pėdina, traukdamasis nuo juodojo kelmo. Tačiau tas jį jau pastebėjo – iš kelmo pasipila keletas lazerio spindulių, kurių vienas pataiko į ŠiRiFo automobilį, ir tas bumbt! sprogsta, o kitas – į patį ŠiRiFą ir nukerta jam ausį.
  ŠiRiFas, nieko nelaukęs, puola į kojas ir bėga zigzagu, o kelmo spinduliai tik ir taikosi jį nukauti. Užbėgęs už artimiausio pastato kampo, ŠiRiFas skubiai išsitraukia savo mobilųjį ir jau drąsiai skambina BoRMoSTRui, viena ranka tvarkydamasis sužeistą ausį, kita laukdamas signalo. Tai užtrunka.
  Galų gale BoRMoSTRas pakirsta ir nepatenkintas atsiliepia. Tačiau išgirdus naujieną jam visi miegai išsilaksto. BoRMoSTRas skubiai šoka iš lovos ir imasi savų pareigų. Skubiai išvežti ar kitaip evakuoti visus žaliuosius žmogiukus iš miesto, kol jiems dar negresia tiesioginis pavojus! Antra, skubiai iškviesti į ŽoGoRoDžo miestą kariuomenės dalinių, kad galėtų sudoroti svetimiškį!
  Žinoma, po tokių nurodymų kyla didžiausia sumaištis, ir žalieji žmogeliukai verkdami išsiskiria su savo tikraisiais namais ir išvežami į tolimesnius miestus, o į ŽoGoRoDžą atvyksta kariuomenė su visa ginkluote ir supdami nekviestąjį pamažu juda jo link. Virš aikštės, kur kėkso juodasis kelmas, praskrenda karo lėktuvai, sraigtasparniai ir kitokie orlaiviai. Visi ruošiasi sunaikinti priešą. Štai XQW 21 vyriausiasis kariuomenės vadas generolų generolas MaRaŠaLas duoda komandą, ir į kelmą pasipila visokiausios naikinimo priemonės: bombos, granatos, kulkos, liepsnosvaidžių liepsna, lazerių spinduliai ir net iš timpų svaidomi akmenukai. Kelmas savo ruožtu ginasi, bet tik lazeriais, ir atrodo, jau bus nugalėtas, tik staiga kelmo viršus atsivožia ir iš jo iššoka žiauriai didelė juodu apsiaustu ir lygiai tokiu pat juodu gobtuvu apsirengusi žmogysta su dalgiu rankoje. Ji užsimoja ir kerta...
  Nuo jos kirčio žūsta 101 žaliasis žmogeliukas, ji vėl kerta, ir žūsta jau 121 žaliasis žmogeliukas, ji vėl kerta, ir žalieji žmogeliukai vėl žūsta, šįkart jau 141.
  Generolų generolas MaRaŠaLas išsigandęs liepia skubiai trauktis iš mūšio vietos, o orlaiviams nutraukti skrydžius virš ŽoGoRoDžo miesto. Po to MaRaŠaLas skubiai sukviečia visų XQW 21 vadovų pasitarimą. Štai to pasitarimo stenograma:
  XQW 21 PRiZiDiNTis:
-   Kaip matome iš generolų generolo MaRaŠaLo pranešimo, esame įklimpę į gilią gilią bėdą. Todėl siūlau nelaukti, kol Juodasis Apsiaustas įsisiautės dar labiau, nes kaip tik šiuo metu nuo jo jau yra žuvęs 10 101 žaliasis žmogeliukas. Kas turi kokių klausimų?
  Generolų generolas MaRaŠaLas:
-   PRiZiDiNTi, turime imtis kraštutinių priemonių. Reikalauju prieš Juodąjį Apsiaustą panaudoti Am grybą!
  PRiZiDiNTiS prašo balsuoti ir Tarybos nariai nubalsuoja už Am grybo panaudojimą kare su Juoduoju Apsiaustu.
  Generolų generolas MaRaŠaLas:
-   Turiu pastebėti, kad Am grybo panaudojimas mūsų nedidelei planetikei gali būti labai pavojingas. Todėl klausiu Civilinės gynybos sekretorių, kaip jo bus saugomasi ir šalinamos pasekmės?
Sekretorius:
-   Ogi pabarstysime pažeistas vietas kvininiais miltukais ir viskas bus tvarkoj!
  Galiausiai panaudojamas Am grybas. Jo paveiktas Juodasis Apsiaustas ne tik nenustoja jėgų, o tik dar labiau pašėlsta naikinti žaliuosius žmogeliukus. Dabar jų žuvusių net 166 991 asmuo. Planetos vadovybė nevilty.
  Staiga ant PRiZiDiNČio stalo suskamba telefonas. Nustebęs PRiZiDiNTis pakelia ragelį, o jame išgirsta:
-   Sveiki, PRiZiDiNTi! Jums skambina RaZaDaCas, knygų skaitytojas. Vienoje senoje storoje knygoje, kuri vadinasi „Kario Biblija“, ką tik perskaičiau, kad nugalėti Juodąjį Apsiaustą gali tik Tikrasis Žmogus, kuris gyvena kažkur Burbulų Visatoje. Tereikia mums pas Jį nusigauti ir maldauti padėti.
Vos tik žalieji žmogeliukai sužino, kad kažkur visatose gyvena Tikrasis Žmogus, galintis jiems padėti, tai tuoj puola klausinėti tą knygų skaitytoją, kas Jis (tas Žmogus) esąs, kaip atrodąs, ką valgąs, kur miegąs ir pan.
-   Kvailiai! – supyksta pranašas RaZaDaCas, - Mulkiai! Avių banda! Ar jums svarbiau, ką Žmogus valgo, ar kad jums padėtų?!
-   Taip, taip, svarbiau, kad padėtų!
  Tuo tarpu Juodasis Apsiaustas jau buvo nušniojęs 333 321 žaliąjį žmogeliuką.
-   Mums visiems gresia mirtis! - sušunka vienas aukštas žaliasis žmogeliukas. - Pranaše, pasakyk, ką mums daryti!
-   Nežinau, - liūdnai atsako pranašas RaZaDaCas. - Aš moku tik melstis...
-   Išmokyk ir mus! – ima šaukti vienas per kitą žalieji žmogeliukai. – Mes uoliai darysime viską, ką tik tu liepsi!
-   Gerai, - sutinka pranašas. - atsiklaupkime visi ant kelių.
  Visi atsiklaupia, o tuo tarpu Juodasis Apsiaustas nušnioja jau 7 890 431 žaliąjį žmogeliuką.
-   Dabar persižegnosime!
-   Ką darysime? – nustemba daugybė žaliųjų žmogeliukų, kurie nebuvo girdėję tokio žodžio.
-   Žegnosimės! Štai taip: Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios!
  Ir žalieji žmogeliukai persižegnoja pagal jo rodomą pavyzdį.
-   O dabar melskimės! – sako pranašas, klūpėdamas prieš visus žaliuosius žmogeliukus. O tuo tarpu Juodasis Apsiaustas jų jau nušniojęs 20 202 021- ą.
-   Kartokite paskui mane! – liepia pranašas žaliesiems žmogeliukams: - Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė,..
  Visi žalieji žmogeliukai kartoja paskui pranašą.
-   Daugiau nemoku... – prisipažįsta pranašas RaZaDaCas. - Amen!
-   Pakartokime maldą iš pradžių, - siūlo vienas dievobaimingas žaliasis žmogeliukas, - man labai patiko melstis. Aš visiškai nurimau.
  Tuo tarpu Juodasis Apsiaustas jau nušniojęs 555 888 771 žaliąjį žmogeliuką.
  Jie pakartoja maldą dar šešis kartus. Staiga pasigirsta kažin koks keistas zvimbimas. Visi ima dairytis, kas čia zvimbia, bet temato tik tokius pat žaliuosius žmogeliukus kaip ir jie patys.
  Staiga pranašas, kuris melsdamasis žvilgteri į dangų, į debesis, staiga sušunka:
-   Atskrenda, atskrenda! Mūsų maldos išklausytos!
  Ir iš tikro: properšoje tarp debesų pasirodo skraidlėkštė. Ji sparčiai leidžiasi ir vis labiau ryškėja jos kontūrai. O tuo tarpu Juodasis Apsiaustas jau paklojęs 1 111 111 111  žaliąjį žmogeliuką.
-   Kapitonas MoNo grįžta! – suriaumoja ant visos planetos geriausią balsą turėjęs žaliasis žmogeliukas KuRuZus.
-   Iš kur žinai? – choru klausia žalieji žmogeliukai.
-   Jis geriausias mano draugas. Aš jo skraidlėkštę pažįstu kaip savo rankos 12 pirštų!
  Tačiau KuRuZus nespėja baigti: jį patį pakloja negailestingas Juodojo Apsiausto kirtis.
  Ne visi žalieji žmogeliukai žino, kas tas kapitonas MoNo, išvykęs į visatas ieškoti laimės. Tai buvo dar prieš Didįjį Dykummetį, per kurį du trečdaliai planetos buvo virtę dykumomis. Planetai tada buvo sunkūs laikai, ir visi, išskyrus keletą draugų, visai užmiršo apie kapitoną MoNo.
  Kapitono MoNo skraidlėkštė sklandžiai nutupia aikštėje priešais Pranašą. Matosi, kad erdvėlaivis patyręs ne vieno asteroido smūgį, nekalbant jau apie smulkesnių meteorų; jo vietomis išsilydęs korpuso metalas bylo apie aukštas temperatūras, kurias jam teko patirti; matosi ir rūgščių ir šarmų suėsti paviršiai, gal MoNo teko apsilankyti kokioje nors stiprias chemines reakcijas patiriančioje planetoje. Matyti ir kitų protbūtybių paliktų pėdsakų: korpuse pilna dilinimo, pjaustymo, gręžimo bei kirtimo pėdsakų. Jas, aišku, paliko nesvetingų civilizacijų atstovai. Tačiau vienas dalykas nepakitęs – tai erdvėlaivio pavadinimas, žalsvai melsvomis auro raidėmis užrašytas ant laivo priekio: „Reva“. Reva žaliųjų žmogeliukų kalba reiškia „svajonė, kuri išsipildo“. Ir iš tiesų, pasirodo, kad žaliųjų žmogeliukų svajonė išsipildė: iš „Revos“ išlipa kapitonas MoNo ir kitas žmogus, bet ne žalias, o baltas ir žymiai stambesnis už žaliąjį stambiausiąjį. Tuo metu planetoje belikę 1 111 111 111 gyvų žaliųjų žmogeliukų.
  Kapitonas MoNo pakelia ranką ir šurmulys tarp žaliųjų žmogeliukų nutyla.
-   Žmonės! – prabyla kapitonas MoNo, - Piliečiai! Tautiečiai! Kraštiečiai! Aš atvežiau jums išgelbėtoją!
  Akimirksniu minia pasiunta ploti, šūkauti, ir kitaip reikšti savo emocijas. Gyvų žaliųjų žmogeliukų planetoje tuo metu likę tik 555 888 771.
-   Aš aplankiau devynis gigalijonus mūsų, Burbulų Visatos planetų, daugelyje jų radau gyvybę, tačiau tik vienoje jų, Vandens planetoje, radau gyvenant Tikrąjį Žmogų.
  Ir vėl triukšmas bei lalesys. Juodajam Apsiaustui belieka sudoroti tik 12 202 201 žaliasis žmogeliukas.
-   Bet kol aš radau Tikrąjį Žmogų, aš turėjau susitikti su šešiais gugoliais kitų žmonių! Tai atlikti buvo be galo keblu. Mat iš pradžių aš maniau, kad Tikrasis Žmogus kalba gangliškai, todėl jo ieškojau ganglių šalyje, tačiau pačioje paieškų pabaigoje supratau klydęs, nes Tikrasis Žmogus kalba lepūniškai, nes tai seniausia ir geriausia susikalbėti kalba. Juk geri daiktai ilgai ir tveria! Aš paprašiau Tikrąjį Žmogų padėti mums kovoti su Juoduoju Apsiaustu, apie kurio užpuolimą girdėjau per ekstra ryšiu dirbantį savo radiją, ir Žmogus sutiko.
  Pasigirsta valiavimai ir kiti pritarimo bei džiaugsmo šūksniai. Žalieji žmogeliukai atsitiesia ir ima viltingai žvelgti į ateitį. Tuo tarpu Juodajam Apsiaustui belieka nukauti 7 890 431 žaliąjį žmogeliuką.
  Kapitonas MoNo vėl pakelia ranką, ir visi aprimsta. Bet jam nespėjus vėl prabilti, viena mažytė žalioji žmogeliukė užduoda klausimą:
-   Dėde MoNo, o kaip jūs...
  Ir čia žmogeliukei tenka užtilti, nes čia pat pasirodo Juodasis Apsiaustas, kuriam belieka sunaikinti tik 333 331 žaliąjį žmogeliuką. Jis užsimoja ir...
-   Gelbėkit! - sušunka ta klausėja, ir iš tikrųjų kirtis ją aplenkia.
Tačiau čia nuo Juodojo Apsiausto kirčio žūsta Kapitonas MoNo. Visi žalieji žmogeliukai baisiai persigąsta ir išbąla. O Juodajam Apsiaustui belieka nugalabinti tik 166 991 žaliąjį žmogeliuką.
  Žmogeliukė, išvveengusi kirčio, graudžiai pravirksta. Ją ima raminti šalia stovinti jos mama, žalioji žmogeliukė su baltomis akimis. O kiti žalieji žmogeliukai puola į paniką. Juodajam Apsiaustui belieka sunaikinti tik 10 101 žaliąjį žmogeliuką.
  Staiga prabyla prie „Revos“ stovįs baltasis milžinas. Jis sako:
- Nusiraminkite, mielieji žaliukai! Aš esu Tikrasis Žmogus, aš nugalėsiu Juodąjį Apsiaustą!
  Milžino balsas skamba ramiai, melodingai ir garsiai bei pasitikimai. Taip taręs, baltasis milžinas, pasivadinęs Tikruoju Žmogumi, iš už nugaros prišoka prie Juodojo Apsiausto ir, pačiupęs jį, nutraukia nuo pabaisos. Tuo pat metu pabaisai iš rankų iškrinta dalgis, ir šniotė liaujasi. Gyvų žaliųjų žmogeliukų belikę tik 101. Jie ima nepaprastai džiūgauti ir šokti pergalės šokį.
  Nutraukus apsiaustą nuo pabaisos pasirodo, kad ten būta tik paprasčiausių žmogaus griaučių, kurie netekę „apdaro“ subyrėjo ir sukrito į kaulų krūvelę.
- Tai būta Giltinės! – garsiai skelbia Tikrasis Žmogus, ir žalieji žmogeliukai dar labiau įninka džiūgauti ir šokti.
  Taip planetoje XQW 21 buvo nugalėta Giltinė. Ten tik muziejuose ir kokiame nors teatre dar galima pamatyti jos iškamšą ar ją vaidinant. O planetos XQW 21 pavadinimą žalieji žmogeliukai pakeitė į Aukso sodo, nes kai pražydo visi ChuLuGuNai, tai jie pražydo aukso spalva ir į planetą atėjo Aukso Amžius. Nuo tada ChuLuGuNai daugiau nebešiukšlina ir dėl to buvo „perkrikštyti“ DoRoLais.